Paieška

Visada norint dalyvauti choro gyvenime, reikia tam atsiduoti

Veronika Raulinaitienė yra ilgametė Ukmergės kultūros centro mišraus choro ,,Vyturys“ dalyvė, dainuojanti jau 47–erius metus, nuo pat pirmos jo įsikūrimo dienos. Turinti daugiau kaip keturiasdešimt metų pedagoginio darbo stažo. Laisvalaikiu mėgstanti siuvinėti, megzti, nerti vąšeliu. Ji ne kartą rengė savo rankdarbių  parodas Ukmergėje. V. Raulinaitienė gyvenimo neįvardija ir be dainos. Apie mišraus choro ,,Vyturys“ atsiradimo priežastis, veiklą, vadovą, kalbinu choro dalyvę V. Raulinaitienę.

  1. Kada prasidėjo pažintis su muzika, daina?

Esu gimusi muzikalioje šeimoje. Tėtis ir mama mėgo dainą, kartu dainavo ir mano  seserys. Nesu baigusi jokios muzikos mokyklos, tačiau mano muzikinė veikla prasidėjo besimokant vidurinėje mokykloje ir studijuojant Šiaulių pedagogikos institute. Ten dalyvavau saviveikliniuose kolektyvuose, pradėjau dainuoti chore. 1971 m. su šeima atvykau gyventi į Ukmergę. Čia man dirbant pedagoginį darbą, prisijungiau prie švietimo darbuotojų choro Ukmergėje, kuriam vadovavo Petras Pelešynas.

  • Kada ir kieno iniciatyva pradėjote dainuoti chore ,,Vyturys“?

Man dainuojant švietimo darbuotojų chore į Ukmergę atvyko jaunas specialistas Antanas Pocius. Norint gauti Lietuvos Konservatorijos diplomą, jam reikėjo Ukmergėje suburti chorą. Tai buvo 1976 m. pradžioje ir kaip šiandien prisimenu, keletą kartų mačiau Ukmergės mieste A. Pocių vaikščiojant susimąsčiusį, susikaupusį. Paskui sulaukiau skambučio, pasiūlė ateiti dainuoti į jo kuriamą chorą.

  • Chore ,,Vyturys“ dainuojate nuo pirmųjų įkūrimo dienų. Sakykite, kaip chorui sekėsi pirmaisiais gyvavimo metais?

Buvo ką tik atidaryti nauji Kultūros rūmai Ukmergėje, kurie turėjo gabų, sumanų, jauną specialistą. Viskas vyko choro vadovo iniciatyva, organizavo viską pats vadovas. Dar lyg šiolei vis kviečia ateiti į choro repeticijas senus  ir naujus dalyvius. Prasidėjus pirmoms repeticijoms iniciatyvą rodė ir choro dalyviai, kvietė savo draugus, galinčius dainuoti chore. Chore daug metų dainavo Ukmergės švietimo skyriaus inspektorė, kuri buvo suinteresuota, kad choras gyvuotų mieste. Kažkiek galbūt choro susikūrimo pradžioje,  suinteresuoti buvo ir miesto valdžios atstovai. Visada vadovas buvo labai reiklus, išsispyręs, Jei jis numatė, kuris gali dainuoti, tol neatstos, kol nesutiks prisijungti prie choro.

  • Jūs dalyvavote daugelyje festivalių, dainų švenčių, konkursų koncertų. Sakykite, kaip vadovas pasirinkdavo repertuarą, ar pasiūlymus teikdavo choristai dėl repertuaro?

Visą repertuarą parenka vadovas A. Pocius, jis yra tam labai gabus. Nors kartais teko ir man siūlyti kūrinius, kartais mėgdavo ir kiti nariai tą daryti. Dar ir šiandien tenka padiskutuoti dėl repertuaro. Būdama studentė prisimenu kelionę su choru į Ukrainą, kada dainavome ukrainiečių dainą lietuviškais žodžiais, o šiemet vadovas pasiūlė dainuoti tą pačią dainą ukrainietiškai, tai malonūs gyvenimo prisiminimai. Teko jau būdama studente dalyvauti respublikinėse Dainų šventėse, o dalyvaujant su choru ,,Vyturiu“  nepraleidai nei vienos respublikinės Dainų šventės. Choro jubiliejiniai koncertai vykdavo kas penkeri metai ir jie vykdavo sekančiais metais po Dainų šventės. Dažniausiai visada paruošdavome naują programą, o kūrinių iš Dainų šventės repertuaro įtraukdavo labai retai. Vadovas tikrai paringdavo gerą jubiliejinių koncertų programą. Dažnai įtraukdavo į koncertus ir stambios formos kūrinius, kuriuos tikrai chorui atlikti buvo nelengva. Nors ankščiau choras turėdavo chormeisterį, tai vadovui būdavo lengviau pasiruošti chorą koncertams. Šiuo metu visas darbas jam atitenka atlikti vienam. Įdomu, tai kad choras važiuodamas į Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventes, visada paruošdavo kūrinių tos šalies kalba, kurioje vyksta festivalis.

  • Kaip keitėsi choras ,,Vyturys“ per visus savo gyvavimo metus?

Per 47-erius metus labai daug choristų pasikeitė, nemažai iškeliavo anapilin. Kaita vyko dėl įvairių priežasčių. Vieni išvažiavo gyventi kitur, kitiems sveikatos ar šeimos problemos, kažkam gal nepatiko dainuoti chore, buvo tokių kurie pabandę, daugiau negrįžo. Buvo, kurie išėjo dainuoti į kitus chorus. Dabar Ukmergėje veikia bažnyčios, kultūros namų moterų ir tremtinių choras. Atkūrus Nepriklausomybę didelių pokyčių nebuvo. Chore dainavo ir rusų tautybės žmonių, nors jų kalba kūrinių repertuare neliko, tačiau jie pasiliko ir toliau dainuoti. Po truputį choras pildosi ir naujais nariais, bet jaunimas jungiasi sunkiai. Grįžta kai kas iš užsienio, atvyksta buvę jo mokiniai, nors vyrų dainuoja mažiau negu moterų, tačiau per paskutiniuosius metus jų gerokai pasipildė. Choro narių kaita vyko visada.

  • Kokios yra  choro ,,Vyturys“ ilgaamžiškumo priežastys?

Choro ilgaamžiškumas galbūt priklauso nuo vadovo, nuo mūsų choristų mažai. Jis visus 47-erius metus nepalieka nei manęs, nei kitų dalyvių. Visada aš ir kiti dalyviai sulaukiam skambučių iš vadovo, kviečia ateiti repeticijas, dažnai išgirsti jo posakį ,,neduokit chorui numirti“. Jis moka žmones motyvuoti, moka įkalbėti, kiekvieną žmogų pagirti. Pats vadovas per 47-erius metus visada išliko reiklus, turintis savyje ,,žemaitiško užsispyrimo“, mokantis išreikalauti. Choro ilgaamžiškumą palaiko pats choro gyvavimo būdas, tai Dainų šventės, jubiliejiniai koncertai, tai išvykos į užsienio šalis, tiesiog eini ir dalyvauji choro gyvenime.  Dabar pagrindinis tikslas sudalyvauti 2024 m. respublikinėje Dainų šventėje. Ukmergėje yra nusistovėjusi tradicija, kad tais metais kada vyksta respublikinės Dainų šventės konkursai,  visi chorai patekę į respublikinę dainų šventę, savo miesto Dainų šventėje atlieka paruoštą programą.

  • Kokios Jūsų ilgaamžiškumo priežastys dalyvavimo chore ,,Vyturys“?

Visada norint dalyvauti choro gyvenime, reikia tam atsiduoti, žinoma pažadėjai ir dalyvauk. Mane paskatino  ilgai pasilikti chore ,,Vyturys“, tai mano gyvenimo būdas nuo mažų dienų dainuoti, tai išėjimas į žmones. Mano seserys, žinoma jos negyvena Ukmergėje, tačiau taip pat dainuoja choruose. Chore teko man dainuoti solines partijas, jaudulio buvo visada. Dažniausiai tai būdavo jubiliejiniai, proginiai koncertai. Dėl mano ilgaamžiškumo įtakos turėjo ir vadovas, didelis jo darbštumas,  įkyrumas, kuris jam visada duodavo naudos. Visada eidavo jis iki galo, jeigu jam to reikėjo.

Dėkoju už pokalbį, norėčiau palinkėti geros sveikatos ir skambių dainų su choru ,,Vyturiu“.

Kalbino Indrė  Bareikytė