Antanas Pocius (g. 1945 m. rugsėjo 16 d. Betygaloje) – choro dirigentas ir pedagogas. Nuo 1970 m.- Ukmergės vaikų muzikos mokyklos akordeono specialybės dėstytojas ir skyriaus vedėjas. 1971-1976 m. neakivaizdiniu būdu choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1976 m. pradžioje Ukmergės kultūros rūmuose suorganizavo mišrųjį chorą ir keturiasdešimt šešis metus jam vadovauja. Per savo gyvavimo laikotarpį mišrus choras ,,Vyturys“ aktyviai dalyvauja Ukmergės rajono ir respublikiniuose renginiuose, šventėse, festivaliuose. Respublikiniuose konkursuose kolektyvas yra pelnęs prizinių vietų ir tapęs laureatu. Dabar kolektyvas ruošiasi Lietuvos vakarų krašto dainų šventei, kuri įvyks birželio 11-12 d. Klaipėdoje.
Kada pradėjote mokytis muzikos ir kaip įvyko, kad įgijote dvi muzikines specialybes ?
Mano istorija tokia, baigęs vidurinę mokyklą, pradžioje 1963 m. stojau į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos akordeono specialybę, nes labai norėjau groti akordeonu, bet pasirodė jau esu per senas, nebaigęs muzikos mokyklos ir manęs nepriėmė. Man pasiūlė chorinį dirigavimą. Mokindamasis chorvedybos, mokytojas mane gyrė, nes vaikas būdamas aš turėjau gerą balsą ir muzikinę atmintį, nes jeigu išgirsdavau vieną kartą melodiją, aš ją išgrodavau. Vaikas būdamas grojau armonika. Pirmą kursą pabaigiau ir turėjau išeiti į armiją. Tarnavau Sibire aviacijoje, ten grojau triūba paraduose, šokiuose karininkų namuose, konkursuose, nes muzikantams būdavo lengvesnė tarnyba. Grįžęs po armijos įstojau tiesiai į akordeono specialybės antrą kursą. Baigęs studijas gavau paskirimą į Ukmergę. Atvažiavęs į Ukmergę pradėjau dirbti meno vadovu Kultūros namuose ir vesti akordeono pamokas vaikų muzikos mokykloje.
Kada ir kaip pradėjote dirbti su Ukmergės kultūros centro mišriuoju choru ?
Jau aš dirbau šešerius metus Ukmergėje ir šis choras buvo mano iniciatyva, niekas nepadėjo man jo sukurti, vienintelė sąlyga, kad leido Kultūros namai man repetuoti, nes jie buvo ką tik pastatyti. Net nebuvo skirtas etatas choro vadovo. Dirbau su meno vadovo etatu jau antrus metus ir dar papildomai buvau sukūręs estradinį ansamblį, su kuriuo turėjome koncertų Ukmergėje, taip pat vėliau tapome geriausiu kolektyvu Aukštaitijos zonoje.
Baigiant konservatoriją 1976 m. chorinį dirigavimą, jau dirbau su vaikų muzikos choru. Konservatorijoje mano dėstytojas buvo Kazys Juzėnas, buvęs „Dainų švenčių“ vyriausias dirigentas. Baigiant konservatoriją dėstytojas klausė: „Kur dirbi? Ar turi chorą?“ Jei choro neturi ,dėstytojas sakydavo: „važiuosi į Klaipėdą?“ Važiuoti į Klaipėdą tada buvo didžiausias pažeminimas. Grįžus iš sesijos, teko pasiraitoti rankoves, apeiti visą Ukmergę (vaikų darželius, įmones, mokyklas, įstaigas…), sukviesti norinčius dainuoti. Susirinkę 45 dainininkai, išmokome pirmąją – harmonizuotą lietuvių liaudies dainą Kazimiero Viktoro Banaičio ,,Už jūrių marių“. Balandžio mėn. pabaigoje dainavome pirmajame koncerte, o gegužės 27 d. su choru apsigyniau savo diplominį darbą.
Kaip toliau sudarinėjote choro repertuarą, kaip vyko choro gyvenimas?
Tarybiniais laikais liaudies dainas dainuoti nedraudė, bet buvo privaloma Komunistų partijai duoklę atiduoti. Reikėdavo koncertų programa suderinti su jų vadovais. Pradžioje choras vadinosi Ukmergės kultūros centro mišrus choras. Mūsų choras jau dalyvavo 1980 m Dainų šventėje, kurioje buvo laimėta trečia vieta. 1981 m. su choru dalyvavome turistinėje – koncertinėje kelionėje po Korėjos liaudies demokratinę respubliką.1983 m. chorui suteiktas liaudies kolektyvo vardas ,,Vyturys“. 1987 m ,,Vyturys“ laimėjo pirmąją vietą respublikiniame Juozo Naujalio vardo konkurse. Tuo metu stipriausi chorų kolektyvai buvo Jonavos, Anykščių, Marijampolės. Galima išskirti, kad mūsų kolektyvas pirmasis rajone pradėjo rengti chorinės muzikos koncertus. Per visus choro gyvavimo metus atlikta daugiau negu 200 skirtingų kūrinių.
Kokias dar užsienio šalis teko aplankyti?
Teko koncertuoti Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Šiaurės ir Baltijos šalių chorų šventėse, kurios vyko Švedijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Estijoje, Suomijoje, aplankėme Korėjos respubliką. 2010 m. mūsų choras atstovavo Lietuvos bažnytinę chorinę muziką Islandijoje. Turėjome būtinai sugiedoti bažnytinį himną Česlovo Sasnausko ,,Marija, Marija“, tai buvo įdomu, kad teko dainuoti katedroje, kuri talpina daugiau kaip tūkstantį žmonių, po programos atlikimo, vietinis vargonininkas paprašė, kad šią dainą pakartotumėme mormorando. Mums dainuojant visa katedra atsistojus dainavo šią dainą islandiškai. Jie savo programose turėjo tekstą islandų kalba. Tai buvo nepakartojamas įspūdis. Jie pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, už tai parodė mums pagarbą ir visai Lietuvai. 1981 m. mūsų choras pirmas Ukmergėje sovietiniais laikais išvažiavo į užsienio šalį, kaip meno kolektyvas
Kaip choro darbas keitėsi atkūrus nepriklausomybę ?
Labai keitėsi choro repertuaras. Po Nepriklausomybės atkūrimo niekas nebenorėjo dainuoti rusiškai, nors chore yra dainuojančių ir rusų tautybės žmonių. Mūsų repertuare neliko rusiškų dainų. Pradėjome dainuoti anglų, lotynų kalbomis. Mes dalyvavome visose Šiaurės Baltijos šalių tarptautiniuose festivaliuose, kur visada buvome paruošę tos šalies kalba dainą.
Ar teko choro istorijoje atlikti stambios formos kūrinius?
Taip žinoma teko atlikti. Atlikome savo koncertinėje programoje fragmentą Aleksandro Skriabino pirmosios simfonijos finalą ,,Menui šlovė“, finalinį chorą ,,Aleliuja‘ iš Georgo Friedricho Hándelio oratorijos ,,Judas Makadėjus“ ir Carlo Orffo kontatą ,,Carmina Burana“ .
Kaip dabar repetuojate, koks darbo pobūdis?
Mes repetuojame tris kartus savaitėje. Pirmadieniais su moterimis, antradienį su vyrais, o ketvirtadieniais darome bendrą repeticiją. Dabar kolektyve dainuoja 43 choristai. Didžiausias skaičius chore buvo 1985 m., tada dainavo apie aštuoniasdešimt dalyvių. Per visą mano darbo laiką jau yra iškeliavę Anapilin apie keturiasdešimt choristų. Bendrai pasikeitė virš dviejų šimtų choristų. Per metus pasikeičia nuo 2 iki 5 dalyvių. Labai įkalbinti žmonių nereikia, kad ateitų dainuoti, nes nuo seno choras turi garbingą vardą ir čia patekusiems, sakyčiau yra garbė dainuoti. Nors žinoma, reikia turėti sugebėjimų dainuoti chore. Pirma, naujų narių visada patikrinu klausą, dažniausiai tai atlieku prie viso choro, kad būsimam dainininkui ištektų drąsos padainuoti. Nors tekdavo ir nemažai jų nepriimti, pasitaikydavo norinčių dainuoti įvairių žmonių.
Kaip ruošiatės repeticijoms, ar daug laiko tenka skirti pasiruošimui?
Dažniausiai kūrinius savo repertuarui pasiūlau aš pats, tai yra vadovo darbas. Tenka kiekvieną partiją peržiūrėti, kiekvieną kūrinį gerai išanalizuoti, tik tada galiu ateiti ir dirbti su choru. Būtų negražu, jei atėjus į chorą nesusigaudytum su kūriniu, partijomis. Būna labai sudėtingų kūrinių, kur darbo pasiruošimui reikalauja nemažai.
Mišrus choras ,,Vyturys“ gyvuoja jau keturiasdešimt šešis metus. Ar yra dainuojančių dalyvių nuo kolektyvo sukūrimo pradžios?
Vyriausias mūsų choristas yra 84 metų. Mums dažniausiai visada trukdavo vyrų balsų. Jaunimą dabar yra sunkiau prisikviesti, dauguma dainuojančių yra vidutinio amžiaus ir vyresni dalyviai. Dabar dainuoja vienas vyras ir dvi moterys nuo pirmųjų choro įkūrimo metų. Keturiasdešimt šeši choro gyvavimo metai, tai didelis laiko tarpas.
Kokie jūsų ateities planai, kokie koncertai Jūsų laukia?
Dabar ruošiamės Vakarų Lietuvos krašto dainų šventei, kuri vyks birželio 11-12 d. Klaipėdoje. Šventė turėjo įvykti dar 2020 m, bet dėl pandemijos, perkelta į šiuos metus. Daug labai metų jau dirbu su choru, suėjo 46 m. darbo chore, norėčiau išdirbti ir penkiasdešimt, bet kažin ar užteks sveikatos. Niekas Ukmergėje neišdirbo tiek laiko.
Dėkoju už pokalbį, norėčiau palinkėti geriausios sveikatos ir dar ilgai draugauti su choru ,,Vyturiu“.
Kalbino: Indrė Bareikytė LMTA studentė