Artėjant pačioms gražiausioms pavasario šventėms šv. Velykoms, vėjuotą Verbų sekmadienio vakarą, š. m. balandžio 2 d., į Vilniaus Šv. Juozapo (Pilaitės) bažnyčią Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergej Krylov) ir valstybinis choras ,,Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) kvietė Vilniaus gyventojus ir miesto svečius pasiklausyti škotų kompozitoriaus Jameso MacMillano kantatos ,,Septyni paskutiniai Jėzaus Kristaus žodžiai ant kryžiaus“. Kūrinys labai simboliškas, nes Velykų laukimas – ypatingas metas. o Didžioji Velykų savaitė, prasidedanti nuo Verbų sekmadienio, kiekvieną dieną liudija Kristaus kelią. Tai jo meilė žmonėms, santykiai su mokiniais, kančia, mirtis ir prisikėlimas.
Vakaro koncertą šventiniu pasveikinimu pradėjo kunigas Ričardas Doveika, kviesdamas kiekvieną žiūrovą, klausantis J. MacMillano kantatos ,,Septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai ant kryžiaus“, kartu pažvelgti į savo gyvenimo istoriją, apmąstyti patirtas nesėkmes, rūpesčius ir su viltimi laukti Prisikėlimo šventės.
J. MacMillanas kantatą sukūrė 1993 m., naudodamas originalius tekstus, paimtus iš keturių Šventojo Rašto evangelijų. Kantatą, giedamą anglų ir lotynų kalbomis, sudaro septynios dalys, kurių pavadinimai yra paskutiniai Kristaus žodžiai, ištarti ant kryžiaus. Pasaulinė kantatos premjera įvyko 1994 m. Šv. Aloyzo bažnyčioje Glazgo mieste, Škotijoje. Šis kompozitoriaus kūrinys pelnytai vadinamas muzikos šedevru, nors ir daugelis kitų pasaulio kompozitorių visais amžiais kūrė šia tema. Be religinės muzikos, kompozitorius J. MacMillanas kūrė ir kitų žanrų kūrinius: operas, simfonijas, koncertus.
Kantatą atlikti talkino net aštuoni choro solistai: sopranai Erika Kviatkovskaja ir Eglė Čičinskaitė-Samoilienė, mecosopranai Milda Švelnienė ir Justė Jankauskaitė, tenorai Laimonas Bendaravičius ir Marius Turlajus, bosai Alfredas Miniotas ir Gintautas Skliutas. Tarp kantatos dalių Šventojo Rašto ištraukas skaitęs kunigas R. Doveika dar labiau sustiprino kūrinio didingumą. Nors kantatos pirmoji dalis prasidėjo atsargiais orkestro garsais ir aukšto tono sopranų balsais, ji nuteikė klausytoją apmąstymams ir laukimui. Antroji dalis suskambo pilno diapazono choro balsais, primenančiais Johanno Sebastiano Bacho choralus. Muzika tapo veržlesnė, energingesnė, tačiau dalies pabaigoje energija atlėgo, tarsi nutoldama kažkur į platybes. Trečioje dalyje muzika alsavo ramybe. Prasidėjusi vyrų balsais ir pasipildžiusi aukštais smuiko garsais, klausytoją nukėlė į malonius prisiminimus, suteikė stiprybės ir vilties laukti Kristaus prisikėlimo. Atsargiai prasidėjo ir ketvirtoji kantatos dalis, žemo tono styginiams garsams pritariant choro bosų balsais. Muzikoje juntamas atsargumas kūrė trapumo, didelio stebuklo įspūdį, stiprino laukimo, susimąstymo nuotaiką. Šios dalies muzika skatino apmąstyti savo nesėkmes, nelaimes, išgyvenimus ir iš jų semtis stiprybės. Dalies, prasidėjusios styginių instrumentų žemo tono garsais, muzikinis judėjimas galiausiai nurimo ir baigėsi taip, kaip ji prasidėjo. Penktoji kantatos dalis stebino aukšto diapazono moterų balsais ir stipriais, dinaminiais styginių instrumentų kontrastais. Šeštosios dalies energiją kūrė stiprūs muzikiniai orkestro ,,smūgiai“, kuriuos keitė choras, tačiau dalis užbaigiama vėl stipriais, lyg plaktuko kalimo smūgiais. Paskutinioji septintoji kantatos dalis suskambo galingais choro ir orkestro garsais, o kantatai baigiantis, nutolstantys styginių instrumentų garsai leido klausytojui vėl sugrįžti į susikaupimo, apmąstymo, šv. Velykų laukimo nuotaiką.
Vilniaus Šv. Juozapo (Pilaitės) bažnyčia tą vakarą tapo tikra sielos atgaiva, atgimimu 600 žiūrovų, neabejingų religinei muzikai, Lietuvos kameriniam orkestrui ir valstybiniam chorui ,,Vilnius“.
Indrė Bareikytė
