Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, dirigentas, prof. Tadas Šumskas šventė savo 70-mečio ir muzikinės veiklos 50-mečio jubiliejus. Tai asmenybė, sukaupusi didžiulę profesinę ir gyvenimišką patirtį, kurią perdavė plejadai nūdieną garsių choro dirigentų. Asmenybė, įvertinta ir apdovanota tarptautiniuose konkursuose, gimtųjų Elektrėnų savivaldybės ir net Lietuvos Kariuomenės Vado. Lietuvos chorinio meno vedlys tarp Lietuvos kultūrinių epochų ir muzikos kūrybos teatrui mylėtojas. Tad sukakčių proga, jubiliatą kalbino muzikologė Lukrecija Stonkutė, domėdamasi (ne)profesiniu T. Šumsko gyvenimu.
Su kokiais Lietuvos chorais esate dirbęs?
Nuolat teko dirbti su įvairiais mišriais, vyrų, moterų chorais. Daug metų vadovavau Vilniaus mokytojų namų vyrų chorui „Vytis“, Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų chorui „Aidas“. Nuo 1976 metų dirbau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) mišriu choru. Tuo metu, sudėtyje buvo nemažai merginų, tad joms subūriau atskirą kolektyvą. Dargi suorganizavau studentų entuziastų (LMTA ir ne tik) kamerinės sudėties chorą, su kuriuo nuskynėme daugiausiai laurų festivaliuose ir konkursuose. Na o šiuo metu mielai dirbu su Naujosios Vilnios kultūros centro moterų choru „Dainų sodai“.
Kodėl pasirinkote choro dirigento kelią ir kaip sekėsi juo žingsniuoti?
Šešerių pradėjau mokytis muzikos Vievio meno mokykloje. Mano pirmasis mokytojas – vienas gabiausių kompozitoriaus Juozo Gruodžio mokinių, buvęs kunigas ir tremtinys, vargonininkas, Juozas Gečas. Ketvirtoje klasėje tapau Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniu – teko garbė mokytis chorinio dirigavimo pas tuo metu žymiausią Lietuvos dirigentą, prof. Antaną Jozėną. Po mokyklos baigimo studijas tęsiau Leningrado konservatorijoje (dabar Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorija) ir mokiausi vieno garsiausių to meto Europos choro dirigentų grandų – prof. Aveniro Michailovo klasėje. Maestro ne kartą vedė dirigavimo ir choro valdymo paslapčių seminarus Lietuvos chorvedžiams. Taip pat, kartu su Vieviečiu Gintaru Rinkevičiumi, studijavau simfoninį dirigavimą pas žymų totorių kilmės dirigentą Ravilį Martynovą.
Dvidešimt metų mokęsis dirigavimo paslapčių, supratau, kad eisiu šiuo keliu. Paatvirausiu – jaunystės metais svajojau tapti simfoninio orkestro dirigentu, metodiškai tam ruošiausi, buvau sukaupęs didžiulę simfoninių partitūrų ir klasikos plokštelių kolekciją. Tačiau gyvenimas padarė savas korektūras. Taigi choro dirigento vaidmenyje žingsniuoti, manau, sekasi andante – ramaus žingsnio greičiu.
Sykiu esate pedagogas. Kuo ši profesija svarbi, žavi?
Ankstyva chorinė ir dirigavimo praktika bei sunkus kasdienis muzikinis lavinimasis, ko gero, išugdė neeilinę drąsą ir žingeidumą. Norėjosi šiomis žiniomis dosniai dalintis su jaunąja karta. Po studijų grįžus į gimtinę, pradėjau dirbti chorinio dirigavimo dėstytoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje dėstau iki šiol. Retos dirigavimo paskaitų akimirkos su studentais įsimintinos ne tik jiems, bet ir man. Kolegiškai diskutuoti meninėmis temomis su talentinga ir daug žadančia būsimų choro dirigentų karta tikrai žavi. Apmaudu tik tai, jog paskaitų metų jauniesiems profesijos atstovams tenka diriguoti sienai arba įsivaizduojamam chorui. Šviesios atminties dirigentas, prof. Konradas Kaveckas juokais šį procesą vadindavo „bučiavimusi per stiklą“.
Prašau, prisiminkite savo gabiausius studentus. Kuo jie tapę šiandien?
Turiu kuo pasidžiaugti – esu išugdęs virš šimto bakalaurų ir magistrantų. Diriguodamas Pasaulio Lietuvių dainų šventėse dažnai stoviu greta savo auklėtinių: prof. Kastyčio Bariso, Marijos Žibūdienės, Rasos Viskantaitės, Vilmos Masienės, Gražinos Pranauskienės (Australija), Jurgitos Juozūnienės (Norvegija), Mildos Švelnienės. Mano klasės simfoninio orkestro dirigentų alumnai: Vytautas Lukočius, Mindaugas Piečaitis, prof. Dainius Pavilionis. Kauno muzikinio teatro chorui vadovauja Rasa Vaitkevičiūtė, Klaipėdos krašte aktyviai reiškiasi Rimgaudas ir Valdonė Juozapavičiai, Vytautas Valys, Rasa Kavarzaitė. Tik ką „Aukso paukštei“ buvo nominuota Danutė Lapėnienė iš Jurbarko! O kas gi Panevėžyje nepažįsta Gendriaus Jakubėno ir Laimos Česlauskaitės, Akmenėje Židrūnės Kazlauskaitės, Ignalinoje Jurgitos Antonovienės ir daugybės kitų talentingų Lietuvos chorvedžių? Dalis buvusių mokinių gyvena ir sėkmingai dirba svetur. Auksė Trinkūnaitė dėsto Pietų Afrikos Respublikoje, Dalia Mockienė – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Diana Šiaudvytytė ir Gerda Otterstein – Norvegijoje, Laura Škarnulytė – Vokietijoje.
Per daugelį metų sukaupėte didžiulę profesinę patirtį. Ką perteikėte(-iate) savo auklėtiniams?
Svarbiausia būsimo dirigento misija – meilė lietuviškai dainai, jos puoselėjimas ir garsinimas. Nėra „mažų, nereikšmingų“ koncertų – yra „maži, nereikšmingi“ muzikantai.
Pastebima, kad šiandieną mąžta jaunųjų choro dirigentų skaičius. Kas tam turi įtakos ir kaip būtų galima gerinti situaciją?
Statistika nuolat banguoja, bet tam didelę įtaką turi ne tik tautos savimonė, jos kultūrinis augimas, bet ir mūsų valdžios institucijų prioritetų politika. Dažnai styginių kvartetas svarbesnis už dešimtis chorų. „Auksiniai“ chorų laikai kartu su naujais gyvensenos pokyčiais pamažu blėsta, bet ateitis tikrai nėra beviltiška. Mes dar dainuosim!
Kokius išskirtumėte svarbiausius profesinius pasiekimus: apdovanojimai, konkursai, muzikinės gastrolės?
Norėčiau prisiminti ir paminėti pirmą Lietuvos chorų pergalę Europos konkursų nugalėtojų turnyre Turo mieste (Prancūzija, 1991 m.). Tąkart, su mano vadovaujamu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kameriniu choru laimėjome „Grand Prix Europeo“ ir geriausio choro vardą Europoje. Gražūs laimėjimai buvo ir kituose žymiausiuose konkursuose bei festivaliuose Panamoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV ir kt.
Esu sulaukęs pakankamai dėmesio, apdovanojimų ir iš valdžios institucijų. Didžiuojuosi, kad man, vienam pirmųjų, 1990 metais buvo suteiktas „Lietuvos nusipelniusio artisto vardas“ su tautine trispalvės simbolika. Jaučiau didžiulę garbę, iš Lietuvos Kariuomenės Vado, generolo leitenanto Vytauto Jono Žuko gavus asmeninę dovaną – „NATO Commando“ karinį laikrodį. Vėliau, dabartinis Lietuvos Kariuomenės Vadas, generolas Valdemaras Rupšys įteikė medalį mano gimimo dienos proga – vasario 16-ą, karinio parado metu.
O kokie Jūsų didžiausi pasiekimai už muzikos pasaulio ribų?
Esu savo gimtojo Elektrėnų krašto garbės pilietis, Lietuvos Atsargos Karininkų Sąjungos garbės narys. Neblogi pasiekimai buvo žaidžiant už Lietuvos jaunių futbolo rinktinę ir fechtavimo špaga turnyruose.
Prisiminkite svarbiausią išmoktą pamoką (profesine ir ne profesine prasmėmis) iš savo buvusių dėstytojų.
Choro dirigentas, prof. Adolfas Krogertas man kartojo: „kūrinys, pilnai paruoštas koncertui tik tada, kai kiekvienas choristas, net ir nepažįstantis gaidų rašto saviveiklininkas, gali stoti prieš chorą ir savaip padiriguoti muzikinę kompoziciją“.
Kaip apibūdintumėte savo dirigavimo stilių ir techniką?
Per daugelį metų išmokau nebijoti partitūroje pasitaikančių ritminių, interpretacinių bei agoginių sunkumų. Vadovaujuosi taupumo posakiu ir receptu – kas diriguodamas prakaituoja, tam stinga manualinės technikos.
Užsiimate ir muzikos kūryba. Regis, Jums artimiausia dramos spektaklių kryptis?
Parašiau muziką aštuoniems spektakliams Lietuvoje ir užsienyje, mat tris dešimtmečius dirbau su žymiausiais Lietuvos teatro režisieriais: Eimuntu Nekrošiumi, Rimu Tuminu, Jonu Jurašu, Linu Marijumi Zaikausku bei sakartveliečiu Aleksandru Kantarija , ukrainiečiu Sergejumi Loznica ir kt. Netgi teko vaidinti kuklų Muzikantovaidmenį legendiniame E. Nekrošiaus „Hamleto“ spektaklyje, 45 tarptautiniuose teatro festivaliuose 35 pasaulio valstybėse. Taip pat esu sukūręs per šimtą dainų chorams, solistams, o mano aranžuotės dažnai skamba Lietuvos Dainų šventėje.
Jūsų akimis – kaip kito chorinio dainavimo ir dirigavimo menas Lietuvoje? Kaip asmeniškai prie to prisidėjote?
Esu savotiškas vedlys tarp gan tolimų Lietuvos kultūrinių epochų. Pradėjau savo dėstytojo karjerą dar 1976 metais, podraug su ryškiomis prieškario ir sovietmečio asmenybėmis: Konradu Kavecku, Juozu Karosu, Baliu Dvarionu, Juliumi Juzeliūnu, Stasiu Vainiūnu, Vytautu Lansbergiu, Klemensu Griauzde, Antanu Jozėnu, Lionginu Abariumi , Hermanu Perelšteinu, Adolfu Krogertu ir kt. Buvome ne tik kolegos ir bendrus koncertus organizuojantys muzikai, bet ir laisvalaikio kelionių bendraminčiai. Daug ko iš Jų pasisėmiau ir išmokau. Sukauptą patirtį ir gebėjimus stengiuosi perteikti savo dabartiniams studentams.
Deja, bet šiandieną jie vis labiau pasikliauja savo žiniomis ir patirtimi, mažiau klausia patarimų, dažnai pasitiki abejotinomis kompiuterijos paslaugomis ir paviršutinėmis teorijomis. Yra toks posakis: „mūsų šalies studentas dar „kažką žino“, o užsienio – nežino, bet žino kur rasti informaciją“. Šiuo posakiu apibūdinamas šiuolaikinis LMTA chorinio dirigavimo studentas ir jo kolega užsienio aukštosiose mokyklose, kuris pasikliauja greita informacijos paieška ir aibės informacijos sąmoningai nefiksuoja atmintyje. Tad laimei mūsiškiai pranašesni.
Šiemet minėsime didingą Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ šimtmetį. Kadaise ir pats buvote vyr. dirigentu. Koks jausmas užplūsta diriguojant didžiulei miniai?
Apima pakylėtas jaudulys bei atsakomybės už visos tautos ateitį jausmas. Tūkstančių žvilgsniai ir pastangos sukurti kažką nepakartojamo, viduje sutelkia visas sielos pastangas ir Dievo duotus sugebėjimus.
Pasmalsaukime…
Batuta Jūsų mylimiausias „instrumentas“ ar turite ir kitų mėgiamų?
Mano namuose rastumėte tikrą muzikos instrumentų arsenalą. Keturios skirtingos gitaros, pučiamieji, smuikas, kanklės, tuzinas lūpinių ir kaimiškų armonikų. Lengviau būtų paminėti instrumentą, kuriuo laisvalaikiu negroju.
Kokios muzikos klausotės namie?
Jaunystėje nemažai esu grojęs pop muzikos grupėse, tad namie nuolat skamba geras ir profesionaliai atliekamas šių dienų rokas bei džiazas.
Mėgstamiausias patiekalas, gyvūnas ir laisvalaikio veikla?
Keptas bulves „įpirštumėte“ ir naktinio miego metu! Gyvūnų šeimoje, deja, negalime turėti dėl dažnų gastrolių. Laisvalaikiu žvejoju, kasdien kulniuoju su šiaurietiškomis lazdomis, fanatiškai stebiu NBA krepšinį ir britų biliardą.
Jei tektų vėl rinktis – kokią specialybę studijuotumėte ir kodėl?
Simfoninio orkestro dirigento, mat lig šiol „alpstu“ nuo didingos simfoninės ir šiuolaikinės kamerinės muzikos. Pirmoji meilė nerūdija…
Parengė muzikologė Lukrecija Stonkutė
