Kviečiame paskaityti Lietuvos muzikų sąjungos puslapyje patalpintu, Rasos Viskantaitės parengtu interviu su Rasa Gelgotiene.

Malonau skaitymo!

Vasario 16-ąją iškilmingoje ceremonijoje Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda choro dirigentę ir pedagogę RASĄ GELGOTIENĘ apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Apdovanojimas paskirtas už reikšmingą indėlį į Lietuvos chorinės muzikos puoselėjimą ir inovatyvų darbą su muzikos mylėtojais, už Lietuvos vardo garsinimą.

Visuomet sklidina optimizmo, visada besišypsanti Rasa Gelgotienė vadovauja trims Vilniaus universiteto chorams, yra Lietuvos chorų sąjungos prezidentė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Choro dirigavimo katedros docentė. Išaugino tris talentingus vaikus – fleitininką Giedrių, obojininkę Justę ir dirigentą, unikalaus kolektyvo NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras) vadovą Gediminą.

Tad ir parūpo gražaus įvertinimo proga nepaprastai produktyvią chorinės muzikos skleidėją, puikią organizatorę ir vadybininkę pakalbinti apie rūpesčius, šventes ir kasdienius džiaugsmus.

– Choro dirigavimo tuometėje M. K. Čiurlionio meno mokykloje mokeisi pas žymiąją Nadeždą Kazakauskienę. Ar ji įskiepijo tokią didžiulę meilę choro menui?

– Nadežda Kazakauskienė buvo nuostabi pedagogė. Mes su drauge Rita Kraucevičiūte tuo metu buvom „tikros dirigentės“ – be galo užsidegusios, diriguodavome viena kitos programas, valandų valandas keturiomis rankomis grodavome Mozarto, Beethoveno simfonijas, Bacho Brandenburgo koncertus ir taip įsijausdavome, kad net pražiopsodavome kai kurias bendrojo lavinimo pamokas…

Mokytoja mokėdavo įkvėpti, ji turėjo labai aiškią dirigavimo technikos mokymo metodiką. Mums tekdavo daryti daug pratimų, piešti schemas ant popieriaus ir lentoje. Mes, jos auklėtiniai – Gintaras Rinkevičius, Rita Kraucevičiūtė, Gediminas Ramanauskas ir kiti, – neabejojome dėl pasirinktos profesijos.

Tačiau gal dar didesnę įtaką man padarė Antanas Jozėnas. M. K. Čiurlionio meno mokykloje mokiausi fortepijono specialybės pas puikią pedagogę Taisiją Rubackienę, ir viskas būtų susiklostę kitaip, jei mano geriausia draugė Rita Kraucevičiūtė nebūtų manęs nutempusi į Antano Jozėno choro repeticiją. Ta repeticija mane užbūrė! Netekau žado išgirdusi didžiulį vaikų chorą, pati pamėginau dainuoti… Tai buvo tikras stebuklas, ir tada aš išprašiau tėvų gauti man leidimą paraleliai mokytis abiejų specialybių – fortepijono ir dirigavimo.

– Mokykloje Tave pažinojom kaip Rasą Brundzaitę. Ar turi giminystės ryšių su anksti pasaulį palikusia labai originalia kompozitore Konstancija Brundzaite?

– Konstancija – mano antros eilės pusseserė, tačiau asmeniškai jos nepažinojau, tik su jos seserimi Elena nemažai pabendraudavome. Ji mokėsi smuiko specialybės, bet vėliau perėjo į kraštovaizdžio architektūrą. O senelio brolis dainavo baritono partijas Kauno operoje. Taigi, giminėje muzikų buvo.

Toliau: https://www.muzikusajunga.lt/naujiena/rasa-gelgotiene-koks-geras-ir-prasmingas-musu-darbas