Yra renginių, kurie taip paprastai nesibaigia: jie sugrįžta netikėtais prisiminimų blyksniais, suspaudžia širdį išgirdus pažįstamą melodiją ar pamačius nuotraukas. Jie dar ilgai pasilieka žmonių atmintyje. Būtent todėl Kaišiadorių kultūros centre birželio 18-ąją vykusio moterų choro „Nona“ dešimtmečio koncerto pavadinimas „Tai, kas pasilieka“ skambėjo ne kaip graži frazė afišoje, o kaip viso vakaro esmė.
Kodėl pasirinktas toks pavadinimas?
Choro vadovė Jurgita Jašauskienė ,,Kaišiadorių aidams“ sakė: „Nesvarbu, kur esame, kas esame, turime paramą, finansavimą ar neturime, bet mes vis tiek skambame, mes vis tiek dainuojame ir nešame savo širdis per dainas, per muziką. Šiuo koncertu norėjome parodyti savo chorą per emociją, jausmus, veidus. Sukurti tarsi mažą miuziklą – galbūt net drąsiau, nei esame įpratę.“
Skirtingi muzikos stiliai, tobula harmonija ir kvapą gniaužiantys vaizdai ekrane
Koncerto programa buvo sudėliota tarsi muzikinė kelionė per skirtingas „Nonos“ tapatybės spalvas.
Pirmojoje dalyje 22 choristės, vilkinčios tautiniais drabužiais, dainavo sutartines ir lietuvių liaudies dainas. Ypatingą vietą užėmė savotišku choro simboliu, vizitine kortele tapusi Gedimino Kalino aranžuota „Gervelė“. Skambant šiai dainai, ekrane plaukė žydintys sodai, vasaros laukai, o tarp jų – stilizuotos gervelės ir pačios choristės, tarsi sugrįžusios į savo vaikystės pievas.
Antrojoje dalyje skambėjo pasaulio popmuzikos hitai – „California Dreamin’“, „Mamma Mia“, „Somebody to Love“. Klausytojus žavėjo solistai Giedrius Leškevičius ir Molly Jaromin, kurios talentas išsiskleidė jai bedainuojant Jurgitos Jašauskienės vadovaujamame ,,Tagretuke“ .
O trečioji dalis tapo vakaro kulminacija, tarsi gardi vyšnia ant torto – Vytauto Kernagio dainų popuri, atliekama kartu su Giedriumi Leškevičiumi.
Svarų indėlį į jubiliejinio koncerto sėkmę įnešė ir kiti talentingi muzikantai. Chorui jautriai ir profesionaliai akompanavo Dalia Eidukienė bei Kaišiadorių kultūros centro muzikos grupė „Jazz-Goulash“. Ypatingų spalvų muzikiniam pasakojimui suteikė šio kolektyvo vadovas Stanislovas Straševičius, birbyne išgaudamas lietuviškai dvasiai artimus garsus, o lumzdelio melodijomis klausytojus žavėjo Beata Stravinskaitė. Už atlikėjų nugarų ekrane skleidėsi menininko Žygimanto Kaminsko sukurti video – lyg dar vienas nebylus koncerto dalyvis, papildantis muziką vaizdais.
Visą vakaro eigą skoningai ir šiltai jungė renginio vedėjas Audrius Baniūnas, padėjęs žiūrovams keliauti per dešimties metų „Nonos“ istoriją. Tai buvo pasakojimas apie tai, kaip žmogus auga per muziką, kaip atskiri balsai pamažu tampa vienu balsu, kaip bendras tikslas išmoko pasitikėti vieni kitais.
Pradžių pradžia. Ištakos
Iš tiesų šis koncertas pasakojo kolektyvo gyvavimo dešimties metų istoriją, prasidėjusią dar 2016-aisiais, kai viena didelė svajonė subūrė devynias moteris, mylinčias muziką. Tuomet kolektyvas buvo nedidelis moterų vokalinis ansamblis, ieškantis savo skambesio ir vietos kultūriniame gyvenime. Pavadinimas „Nona“, lotynų kalboje reiškiantis skaičių devyni, simbolizavo pirmąją sudėtį – devynis balsus, suskambusius vienu jausmu.
Beje, šių eilučių autorei teko būti gražios „Nonos“ istorijos pradžios liudininke. Dar 2017 metais laikraštyje rašiau apie Kaišiadorių kultūros centro moterų vokaliniam ansambliui suteiktą vardą. Tuomet kolektyvui vadovavo Jurgita Jašauskienė ir Rasa Zaksienė, o tuometinio Kultūros centro direktoriaus Arnoldo Škimelio balandžio 19-osios įsakymu ansamblis oficialiai tapo „Nona“. Tąkart, įprasminant naują vardą, buvo iškilmingai atidengta ansamblio vėliava, tapusi svarbiu kolektyvo simboliu.
Visai neseniai muzikologė Lukrecija Stonkutė kalbino Jurgitą Jašauskienę, interviu spausdinome ir savo laikraštyje. Choro vadovė prisiminė, kad ,,pavadinimą NONA pasirinko neatsitiktinai, tai reiškia intervalą „devyni“, kuris tuomet simboliškai atspindėjo mūsų sudėtį ir artumą: devynios balsų spalvos, suskambančios vienu jausmu. Pradžioje norėjome tiesiog dainuoti iš širdies, dovanoti grožį sau ir klausytojams, o pagrindinis tikslas buvo paprastas – kurti erdvę, kurioje gera būti kartu. Pavadinimas NONA – tai tarsi mūsų šaknys. Iš pradžių jis tiesiog simbolizavo devynis balsus, bet vėliau tapo savotišku energijos ženklu. Jame yra kažkas moteriško, subtilaus, muzikalaus. Galbūt todėl mus visada traukė kūriniai, kuriuose daug jausmo, moteriškos išminties ir švelnumo. Pavadinimas formavo mus ne tiek per repertuarą, kiek per vidinę laikyseną – ramiai, bet tvirtai.“
Kolektyvo patirtys ir tvirtybė
Per dešimtmetį tie devyni balsai išaugo į brandų moterų chorą, kurio istorijoje telpa ne tik repeticijų vakarai, bet ir koncertai, festivaliai, kelionės į Prahą, Zakopanę, Krokuvą, Maltą, Paryžių, Pasaulio lietuvių dainų šventę, Dubajų… Telpa bendri projektai su žymiais Lietuvos chorinės muzikos kūrėjais, tarptautiniai festivaliai ir vis stiprėjantis supratimas, kad svarbiausia muzikos kalba yra ne tobula technika, o tikrumas.
„Dainuoti reikia ne tik tobulai, bet ir iš širdies“, – sako choro vadovė J. Jašauskienė.
Galbūt būtent todėl „Nona“ jau seniai tapo daugiau nei muzikiniu kolektyvu. Tai, anot vadovės, bendruomenė. Vieta, kur mokomasi dainuoti, kur dalijamasi džiaugsmais ir rūpesčiais, juokiamasi prieš repeticijas, palaikoma, atėjus sunkesniems momentams. Čia svarbus ne tik balsas, bet svarbus ir žmogus.
NONOS vadovė
Jurgita Jašauskienė – vadovė, kupina energijos, idėjų ir kūrybinio polėkio. Ji priklauso tai kategorijai žmonių, kurie nemoka gyventi pusiau. Jei svajoti – tai drąsiai, jei kurti – tai visa širdimi, jei tikėti – tai iki galo. Tokie žmonės turi ypatingą dovaną: jie mato tai, kas galėtų įvykti. Ir tuomet kantriai, žingsnis po žingsnio, uždega savo vizija kitus.
Jubiliejinis koncertas tapo dar vienu įrodymu, kad nuoširdžiai daromi dalykai turi nepaprastą galią. Jie geba sujungti žmones, sukuria grožį ir palieka prisiminimus, kurie išlieka ilgiau nei vienas vakaras.
Neslėpė emocijų ir dėkingumo
Jubiliejinio vakaro pabaigoje scenoje skambėjo ne tik muzika, bet ir dėkingumas. Toks tikras, išjaustas ir nuoširdus, gimstantis iš supratimo, kad nė viena graži istorija nėra sukuriama vieno žmogaus rankomis. Priimdama gausius sveikinimus, Jurgita Jašauskienė dėkojo visiems, kurie tikėjo šio koncerto idėja ir padėjo jai virsti tikrove – rėmėjams, meninio vaizdo kūrėjui Žygimantui Kaminskui, iliustruotojai ir grafikos dizainerei Laimutei Varkalaitei, garsistams, šviesų operatoriui, solistams, muzikantams ir visai kūrybinei komandai. Tą vakarą padėkos virto savotiška nematoma gija, sujungusia visus žmones, prisidėjusius prie kolektyvo istorijos. Juk už kiekvieno gražaus koncerto slypi ne tik talentas ir darbas, bet ir daugybė gerų širdžių, kurios tyliai stovi šalia
Tačiau jautriausi žodžiai buvo skirti pačioms choristėms – moterims, kurios kartu keliavo dešimties metų keliu, kartu augo, mokėsi, klydo, džiaugėsi ir svajojo.
„Buvo akimirkų, kai dvejojau, kai sumanymai atrodė galbūt per drąsūs ar sunkiai įgyvendinami, bet jūs visada buvote šalia: palaikėte, drąsinote, tikėjote ir kartu ieškojome sprendimų. Ačiū, kad tikite manimi, kad priimate mano idėjas, kartais net beprotiškus sumanymus, ir padedate juos įgyvendinti. Didžiuojuosi kiekviena iš jūsų ir esu laiminga iki begalybės, kad mūsų choras yra ne tik kolektyvas, bet ir bendruomenė, kurioje viena kitą palaikome ir augame kartu“, – kalbėjo vadovė, šiuos žodžius nuo scenos skirdama savo choristėms visų koncerte susirinkusių žiūrovų akivaizdoje. Tai buvo ne formalus padėkos sakinys, o jautrus ir atviras prisipažinimas moterims, kurios per dešimt metų tapo ne tik bendramintėmis muzikos kelyje, bet ir svarbia viena kitos gyvenimo dalimi. Girdint šiuos žodžius supranti, kad NONA gyvuoja ne vien dėl natų ar koncertų – ją laiko tarpusavio pasitikėjimas, draugystė, bendri išgyvenimai ir nuoširdus rūpestis viena kita. Galbūt todėl šio choro dainų skambesys paliečia klausytojų širdis, nes pirmiausia jis gimsta iš žmonių, kurie moka būti kartu.
Dešimt metų – tai ilgas ir prasmingas kelias, paženklintas ne tik gražiausiomis akimirkomis, bet ir iššūkiais. Jis ne visada buvo lygus ir patogus: pasitaikė akmenuotų atkarpų, netrūko abejonių, nuovargio ar nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Tačiau darnus kolektyvas neleido sunkumams nustelbti meilės muzikai. Vedamos bendro tikslo ir tikėjimo tuo, ką daro NONOS moterys visada žengė pirmyn. Laisvos savo dvasia, nepriklausomos ir ištikimos savo vertybėms, jos dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje, kur garbingai atstovavo Kaišiadorims ir su pasididžiavimu nešė savo krašto vardą.
Šventė sau ir visiems
Ir iš tiesų tą vakarą šventė ne tik NONA. Šventė visi, kurie myli muziką, kurie per šį laiką buvo greta kolektyvo, kurie bent kartą klausėsi jų dainų ir leido muzikai paliesti savo širdį. Gražiai ir prasmingai paminėtas jubiliejus neabejotinai tapo dar vienu ryškiu Kaišiadorių kultūrinio gyvenimo puslapiu.
„Mes gyvuosime, nes mus jungia daina, muzika, bendrystė ir nuoširdumas“, – sako J. Jašauskienė.
Po jubiliejinio koncerto oficialioji šventės dalis natūraliai persikėlė į jaukų ir labai linksmą vakarą. Kaip pačios dainuoja – visa širdimi, taip ir švenčia. Nestigo juoko, šokių, apsikabinimų ir džiaugsmo būti kartu. Juk tokios sukaktys švenčiamos ne kasdien.
O per visus jubiliejinius metus „Nona“ savo šventę dalijo visiems rajono žmonėms. Choras surengė devynis koncertus įvairiose Kaišiadorių rajono vietose, o dešimtasis, vainikavęs visą ciklą, nuskambėjo Kaišiadoryse. Tarsi simbolinis sugrįžimas namo. Namo, kur viskas prasidėjo.
Po dešimties metų lieka ne koncertų skaičius, ne nuvažiuoti kilometrai, ne diplomai, festivaliai ar apdovanojimai. Pasilieka žmonės. Pasilieka draugystės. Pasilieka balsai, kurie išmoksta skambėti kartu. Pasilieka miestas, kuris klausosi. Pasilieka muzika, kuri vieną vakarą palietė širdį ir tyliai apsigyveno joje ilgam.
Ir kai po daugelio metų kažkas vėl išgirs „Gervelę“, galbūt prisimins ne tik dainą. Prisimins, kad ją dainuoja NONA. Prisimins jausmą, leidusį pajusti bendrystę. O jausmai, kaip ir tikra muzika, turi ypatingą savybę – jie tikrai pasilieka.
Alvydė VENSKIENĖ
