Lietuvos chorų sąjungos narės – moterų choro „Eglė“ vadovė Marija Bacytė, Kaišiadorių choro „Nona“ vadovė Jurgita Jašauskienė ir Vilniaus arkikatedros jaunimo choro vadovė Violeta Savickaitė Paciūnienė – „Erasmus+“ mobilumo metu lankėsi Paryžiuje, kur stebėjo Chœur de Paris repeticijas, pasirengimą koncertui ir patį koncertą. Viešnagės metu dalyvės susipažino su dirigento Till Aly darbo principais, choro repeticijų kultūra ir organizacine kasdienybe. Kelionė tapo proga palyginti skirtingas darbo patirtis ir parsivežti minčių, kurias norisi pritaikyti savo kolektyvuose.
Paryžiuje dalyvės stebėjo dirigento Till Aly vadovaujamo choro repeticijas ir pasirengimą programai, kurioje skambėjo Martíno Palmeri „Misa Tango“ ir George’o Gershwino „Porgy and Bess“. Jau pats šių kūrinių pasirinkimas koncertui bažnyčioje pasirodė netikėtas – iš pirmo žvilgsnio skirtingi muzikiniai pasauliai šioje erdvėje susijungė labai natūraliai. Koncerte kartu su choru pasirodė sopranas Livia Louis Joseph Dogue ir baritonas Aleksas Corvo, savo vaidmenims suteikę ryškumo ir teatrališkumo.
Tačiau bene daugiausia minčių kilo stebint ne koncertą, o kasdienį choro darbą. Repeticijose vyravo ramybė ir susikaupimas, nebuvo skubėjimo ar nereikalingos įtampos. Till Aly pastabos chorui – trumpos ir labai konkrečios. Dirigentas neužsibūdavo ties kiekviena smulkmena, daugiau atsakomybės palikdavo pačiam dainininkui ir leisdavo chorui pajusti visą kūrinio formą. Toks darbas skatino klausytis ne tik savęs, bet ir šalia esančio žmogaus.
Įsiminė ir tai, kiek atsakomybės prisiima patys choristai. Repeticijos vyko skirtingose bažnyčiose, todėl kaskart reikėjo paruošti erdvę darbui. Choristai patys tuo rūpinosi, prisidėjo prie organizacinių darbų, o visa tai atrodė ne kaip papildoma pareiga, bet kaip natūrali buvimo kolektyve dalis.
Apskritai repeticijose buvo juntamas pagarbus ir paprastas bendravimas. Visi žinojo, ko siekia, o koncerte buvo matyti, kad atlikėjai scenoje ne tik stengiasi tiksliai atlikti programą, bet ir mėgaujasi muzika, jaučia vienas kitą. Šiltas bendravimas nesibaigė ir už repeticijų ribų – dalyvėmis rūpinosi Chœur de Paris vadybininkė Gabriela Dorovici, padėjusi tiek organizaciniais, tiek kasdieniais klausimais.s klausimais.
Stebint prancūzų kolegų darbą neišvengiamai norėjosi jį palyginti su Lietuvos choriniu gyvenimu. Prancūzijoje chorų daugiau, jų veikla ir repertuaras įvairesni, mažiau centralizuoti. Tačiau esminiai dalykai abiejose šalyse labai panašūs. Žmones į chorą atveda noras muzikuoti, būti kartu ir siekti bendro rezultato. Skirtingos kalbos ar tradicijos čia tampa ne tokios svarbios – choristus Lietuvoje ir Prancūzijoje galiausiai vienija ta pati muzikos kalba.
Iš Paryžiuje stebėtų repeticijų parsivežta ir labai konkrečių minčių savo darbui. Viena jų – labiau pasitikėti choristu. Ne viską už jį išspręsti, ne kiekvieną detalę iškart taisyti, o suteikti daugiau atsakomybės ir skatinti klausytis viso ansamblio. Kita – nebijoti sudėtingesnio repertuaro. Sudėtingesnė muzikinė kalba iš pradžių gali kelti abejonių, tačiau būtent toks repertuaras augina chorą ir plečia pačių dainininkų muzikinę patirtį.
Svarbi kelionės dalis vyko ir visai ne repeticijose. Marija, Jurgita ir Violeta daug kalbėjosi tarpusavyje apie savo kolektyvus, kasdienį darbą ir problemas, su kuriomis susiduria chorų vadovai. Kiekvienas kolektyvas turi savų iššūkių, tačiau pokalbis su kolegomis kartais padeda rasti atsakymą, o kartais – tiesiog pamatyti tą pačią situaciją kitu kampu. Tokiam profesiniam bendravimui kasdienybėje laiko dažnai pritrūksta, nors būtent iš jo neretai gimsta naujos idėjos ir bendri sumanymai.
Todėl paklaustos, ar rekomenduotų kolegoms pasinaudoti „Erasmus+“ galimybėmis, dalyvės neabejoja. Kiekviena nauja patirtis praturtina, leidžia pasižiūrėti, kaip dirba kiti, ir kartu įsivertinti savo darbą. O keliaujant su kolegomis atsiranda laiko tam, kam jo dažnai neužtenka namuose – kalbėtis, dalytis patirtimi, diskutuoti, kurti naujas idėjas ir tiesiog pabūti kartu.
Iš Paryžiaus Marija, Jurgita ir Violeta grįžo su šiltais prisiminimais ir naujomis mintimis tolesniam darbui. Galbūt tai ir yra viena didžiausių tokių kelionių verčių – išvyksti pasižiūrėti, kaip dirba kiti, o grįžęs šiek tiek kitaip pamatai ir savo paties darbą.
