Kai Lietuvos chorų sąjungos (LCHS) prezidentė Rasa Gelgotienė kreipėsi į LCHS tarybą ir parašė apie naują projektą bei galimybę Lietuvos chorvedžiams pagal „Erasmus+” programą, man pasirodė, kad tai labai pozityvus projektas. Nuvykti svetur, susipažinti su įvairių šalių chorine kultūra, jų chorais bei pabendrauti su jų vadovais, stebėti jų repeticijas, susipažinti su kitų šalių chorvedybinio darbo metodais, patirtimi ir panašiai, o ir galimybę užmegzti bendradarbiavimo ryšius, – pasveikinau prezidentę su šia puikia iniciatyvą. Tai tikrai puiki iniciatyva bei perspektyvus projektas, o ir dar daugiau. Tai daugeliui mūsų chorų vadovams reali galimybė tobulėti bei plėsti savo akirstį. Juk per šį, „Erasmus+” projektą atsiveria „langas” į pažintinį daugelio šalių platų chorvedybinio pasaulio lauką, apie kurį galėjome tik pasvajoti. Nes tam trukdė rimti stabdžiai, nes LCHS šiam tikslui pasiekti tiesiog neturėjo lėšų, o ir finansavimo galimybių tam nebuvo, tikėtina todėl ir sąlygų tokiai tradicijai susiformuoti neatsirado. Taigi, šiame kontekste mes buvome labai „uždari”. Tikėtina visą tai neigiamai veikė mūsų chorvedžių bendruomenę, prie ko jau lyg ir buvome pripratę. Dažnai užsisėdėdavome savo namuose, kitaip sakant „virėme savo sultyse”. Vienok pasižvalgyti kaip dirbama kitur, koks ten yra chorvedybinis procesas dažniausiai sėmėmės patirties iš kitų pasakojimų ar atitinkamos literatūros… O dabar, tikiu, šis projektas išjudins padėtį šioje erdvėje, ar bent kiek suteiks naujų vilčių, sukels naujų vėjų chorų vadovų tarpe, sudrums įsivyravusią stagnaciją. Ir tai jau bus realus žingsnis chorvedžių ne tik savišvietai, o ir realiam bendradarbiavimui su užsienio kolegomis, atvers chorams naujas galimybes, ypač mažesniuose miesteliuose, taip vadinamojoje „periferijoje”. O, ir kas yra ypatingai svarbu, – sukurs pozityvią pretenziją, gal net tradiciją jau kitokiems, naujiems chorų bendradarbiavimo būdams su užsienio chorais. Išplės savišvietos, užsienio kalbų studijavimo poreikį, pagyvins bei paįvairins chorų vadovų repeticijų, darbo metodikos, repertuaro bei koncertinės veiklos reikalus, atsiras įvairesnis chorų veiklos modelis ir tradicijos. To labai trūko, nes buvome pakankamai uždara chorinė bendruomenė. Pasakysiu dar daugiau, ir tai labai aktualu mums visiems, kad finansavimas ateina ne iš Lietuvos fondų, kurie visada buvo labai kuklus, ypač chorinei kultūrai, o iš Europos Sąjungos „Erasmus+” projektų programos.
Tai ir nauja mūsų chorvedžių praktikoje, tai ir labai prasminga, tai ir labai perspektyvu! Ypač mūsų chorų vadovų bendruomenei, kuri visada yra nepritekliuje tiek finansine prasme, tiek muzikine, o ir dvasine prasme bei ne mažiau kukliame valdžios bei visuomenės palaikymo prasme. Gal ir todėl mes esame kiek labiau irzlūs ir linkę daugiau aimanuoti, nepatikliai žiūrime į savo administracijas bei valdininkus, ar net įtariai žvairuojame į savo kolegas, kuriems labiau sekasi. Gal ir todėl nedrąsiai ar net abejingai žvelgiame į naujoves, ar net su nepasitikėjimu patys imamės iniciatyvos naujoms idėjoms. Gal ir todėl nedrįstame eksperimentuoti, ieškoti kitų būdų, kitų metodikų, kitaip, naujai darbuotis, ypač su savo kolektyvais! O čia, dabar atsiveria visai kitos realios praktinės patirties perspektyvos!
Tad pradžioje trumpai kas yra ta sakyčiau dosni, ES „Erasmus+” programa. Tikiu, kad daugeliui tai nėra naujiena.
„Erasmus+” – tai Europos Sąjungos švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto programa, kuri finansuoja įvairias tarptautines mainų galimybes. Ji leidžia studentams, dėstytojams, mokytojams, jaunuoliams ir organizacijoms mokytis, stažuotis ar dalyvauti projektuose kitose šalyse.
Trumpai sakant, tai dosniai finansuojanti programa, nes suteikia finansinę paramą kelionėms ir gyvenimo išlaidoms, nes skatina kultūrų pažinimą, kalbų mokymąsi, profesinį augimą, nes, remia mokyklas, universitetus, kultūros ir jaunimo organizacijas, kurios nori bendradarbiauti per projektus. O tokioje perspektyvoje mes matome ir mūsų LCHS veiklą. Taigi „Erasmus+” padeda kurti atviresnę, kūrybiškesnę ir europietišką visuomenę per švietimą ir mainus, o tuo pačiu telkia ir mus visus, chorvedžių bendruomenę!
Jau tikrai esame apie tai skaitę svetainėje „choras.lt” puslapiuose, o ir gal daugiau susipažinę su Europos Sąjungos programa „Erasmus“, kuri buvo sukurta ir pradėjusi veikti dar 1987 metais. Ja siekta paskatinti glaudesnį universitetų ir aukštojo mokslo įstaigų bendradarbiavimą bei studentų ir pedagogų mainus visoje Europoje, remti švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto sritis. Su tuo tikrai yra susidūrę aukštųjų mokyklų chorų vadovai, ypač tada, kai choristai semestrui ir daugiau išvykdavo studijuoti į kitas ES aukštąsias mokyklas. Tekdavo su tuo susitaikyti, juk studentas išvyksta mokytis svetur, nors ir susidarydavo tam tikri, laikini trukdžiai chorui bei jo veiklai. Tačiau į chorus ateidavo ir studentai iš kitų ES šalių, o tai jau buvo kažkas naujo ir kėlė naujus chorui iššūkius! Todėl ES tam skyrė labai didelį dėmesį, nes reikėjo sukurti organizuotą ir integruotą tarpvalstybinių studentų mainų programą, sistemą, kuri puikiai veikia iki šiol ir tikrai pasiteisino, nes nacionalinėse auštosiose mokyklose atliko labai svarbų ir prasmingą žingsnį integruodama studijų programas, atsižvelgiant į studentų mainus ir jų poreikius. Taigi „Erasmus“ programa pasiteisino ir dabar jau net sunku įsivaizduoti aukštąją mokyklą, kurioje nestudijuotų užsienio studentai. Universitetai tapo atviresni, lankstesni, pagerėjo jų studijų programų kokybė, dėstomų dalykų lygis ir t.t. Taigi, atsižvelgiant į didelę, ilgametę programos „Erasmus“ sėkmę bei jos populiarumą, o ir žinomumą. 2014 metais nuspręsta suteikti šiai programai ir papildomus finansus ir galimybes, o ir papildyti pavadinimą „Erasmus+“. Čia atsiradęs simbolis „+“ skirtas ir pratęsti, priminti apie esamos programos tikslus, o ir išplėsti programos lauką bei galimybes. Dabar pagal programą jau remiamas ne tik aukštasis mokslas, kaip buvo pradžioje, bet ir daugiau sektorių, tuo pačiu ir mūsų chorvedžių sektorius puikiai čia randa sau atvertą nišą. Juolab, kad „Erasmus+“ švietimo ir mokymo bei sporto sritis Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas, su kuriuo sėkmingai bendradarbiauja LCHS. Tačiau nei sapne net nebūčiau susapnavęs, kad ir mane ji įsiurbs į save, ir dar taip greitai…
Taigi netikėtai sulaukiau ir aš, savo kolegos ir gero bičiulio profesoriaus Kastyčio Bariso skambučio. Tiesą pasakius, tuo metu buvau visas paniręs į VII Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalio-konkurso „Mes – Lietuvos vaikai“ Klaipėdoje reikalus ir tuo metu man galvoje sukosi tik tai, o profesorius mane kalbino prisijungti prie komandos, ir dar kur, o vykstančios į Ispaniją, pagal programos „Erasmus+“ reikalus. Pagalvojau, kad dar man tik to ir betrūkstą prie visų dabartinių rūpesčių… Ir dar vos tik pasibaigus „Mes – Lietuvos vaikai“. Tik tie, kas yra rengią tokio mąsto renginius gali suprasti mane ką tai reiškia, kai po tokio didelio renginio išvyksti, kitaip sakant „pabėgi“ tada, kai ant tavo pečių gula visi neužbaigti renginio reikalai… Aš iš karto atsakiau ne, nes manęs laukia baisus darbas – suvesti visus dainų šventės ir konkurso galus, o tai nėra paprastas pasivaikščiojimas po kopas… Tačiau profesorius buvo atkaklus ir manęs nepaleido. Laimei, mūsų pokalbį girdėjo šventės režisierė Kristina ir renginio visų reikalų administracijos žinovė ir mano asistentė Ieva. Dabar tikrai joms esu labai dėkingas už tai, kad jos mane perkalbėjo važiuoti. Taip ir padariau – sutikau!
Ispanija – tai labai turtinga, įvairi ir spalvinga savo nacionalinėmis tautinėmis tradicijomis, gilia istorija bei kultūra šalis, kurioje pabūti tikiu yra kiekvieno svajonė! Bet mes turėjome ir kitokių kelionės tikslų.
Taigi, pirmiausia apie tai ko mes ten vykome, ką pamatėme, kokius chorus, orkestrus aplankėme, ką patyrėme, kokios patirties pasisėmeme ir panašiai.
Po visų skrydžių, persėdimų, oro uostų bei kelionės automobiliu, vakarop atvykome į Oviedo miestą. Mums labai pasisekė, nes Modestas Jankūnas (Vilniaus universiteto kamerinio orkestro vadovas ir dirigentas, trečiasis mūsų kelionės komandos narys), kuris mumis rūpinosi nuo kelionės pradžios iki pabaigos. Jis pasirūpino lėktuvo bilietais ir kitais kelionės reikalais, jau nekalbant apie tai, kad buvo visos kelionės vertėjas. Modestas įžvalgiai iš anksto pasirūpino, kad ir viešbutėlis, kuriame apsistojome būtų pačiame miesto centre. Tad, tik atvykę bei susidėję daiktus, nieko nelaukę leidomės susipažinti bei apžiūrėti Oviedo miestą, garsų, apipintą legendomis, Ispanijos bažnytinį bei keliautojų piligrimų centrą su iškilia istorija bei nuostabia architektūra. Apie miesto architektūrą, paminklus, legendas ir muziejus. Pirmąją dieną Oviede, mes netikėtai papuolėme į chorinės muzikos koncertą. Žinoma mus tai pradžiugino, nes jis nebuvo mūsų planuose. Tad vaikščiodami po miestą priėjome puikią Oviedo Šv. Jono baziliką. Prie jos buriavosi choristai pasipuošę koncertine apranga. Supratome, kad jie ruošiasi koncertui, tad nutarėme jų paklausyti. Šiaip ne taip radome vietos atsisėsti, nes jau bažnyčia buvo pilna žmonių. Po Šv. Mišių vyko chorinės muzikos koncertas „Oviedo Origen del Camino“ 2025.
Koncertavo du chorai. Pirmasis choras – „Coro de Ferreros“ (vadovė Rebeca Velasco Rogriguez). Tai, savo meniniu lygiu palyginus gana kuklus, vyresnio amžiaus dvidešimties dalyvių (penkerių vyrų ir penkiolikos moterų) mišrus choras. Jis giedojo tradicines bažnytines giesmes: „Te cantaremos oh Senor“ (melodija del S. XVI erm. Bonfilis), „Cerca de ti. Senor“ (Lovell Mason), „La ultima rosa“ (J. Garicia de Dios), „Vaso nuevo“ (anonimo), „Tres hojitas“, „Nuny dabal sol“ (tradicional asturia), „Himno de la Santina (P. Narciso Otaflo). Choras giedojo santūriai, tačiau labai nuoširdžiai.
Antrasis choras – „Orfeon Principado Icomast“. Tai virš 50 dalyvių choras per 20 vyrų ir virš 30 moterų, – tai darė įspūdį. Choras giedojo vientisą muzikinę ir poetinė kompoziciją susidedančia iš įvairių giesmių. Tai lyg kelionė, įkvėpta šio dieviškos kelionės kelio, apjungta tradicinių liaudies dainų, liturginių giesmių ir poezijos. Šio choro giedojimas buvo ženkliai geresnis, choras skambėjo sodriau, spalvingiau, išsiskyrė atskiros choro balsų grupės, ypač spalvingi tenorai bei moterų sodrūs altų balsai, choras tryško emocija ir temperamentu. Įspūdį darė susirinkusi publika, jos buvo labai daug. Ji gausiai plojo abiem kolektyvams net atsistoję išlydėjo kolektyvus su šūksniais „Bravo!“ ir audringais plojimais. Tai kėlė jaudinančią, nuostabią koncerto atmosferą. Tokia pagarba kolektyvams, geranoriškumu ir palaikymu pasižymėjo ne tik šis koncertas, o ir visi Oviedo mieste mūsų lankyti koncertai, ko pas mus Lietuvoje, tikrai labai dažnai pasigendu. Ir nemanau, kad taip yra tik dėl ispaniškojo temperamento, man regis, čia vyrauja išskirtinė pagarba žmogui, ji jautėsi visur ir visame kame kur tik pasisukdavome ar nuklysdavome. Taigi mūsų viešnagė Ispanijoje prasidėjo gana turiningai.
Pirmadienį, birželio 16 diena mūsų jau laukė susitikimas su choro dirigentu Carlos Esteban. Mes jį tiesiog vadinome Karlosu. Jis jau anksčiau buvo suderinęs su Modestu mūsų kelionės programą, kuri buvo labai gausi pažintimi su įvairiais jo vadovaujamais chorais. Šiandien mūsų laukė pažintis su Oviedo Coral „La Corredoria“ mažuoju mišriu choru bei Coral „La Regenta“ moterų choru.
Choras „La Corredoria“ yra mėgėjų ir daugiausiai vysto savo veiklą Oviedo rajone. Choras pradėjo formuotis apie 2010 m., remiantis La Corredoria senjorų asociacijos iniciatyva, o oficialiai įregistruotas tik 2011 m. Šiuo metu chore dainuoja apie 19–20 dainininkų, daugiausia moterų ir keli vyrai. Jie dainuoja daugiausiai tribalsius kūrinius (soprano/alto ir unisonu vyrų balsai). Choro vadovas – Carlos Esteban, dirbantis su choru nuo įsikūrimo, sykiu Oviedo Operos chore bei dalyvaujantis senovinės muzikos ansamblyje Xistras. Be to jis yra daugelio kitų kolektyvų vadovas. Choro prezidentė – Dori Afonso (choristė – altas), kuri nuo 2021 m. perėmė pareigas iš ankstesnio choro prezidento. Choro repeticijos vyksta du kartus per savaitę – pirmadieniais ir penktadieniais po pietų vietos socialiniame centre „El Cortijo“ (Oviedo miesto rajonas).
Nors choras nelinkęs dažnai keliauti ir koncertuoti, tačiau rengia sezoninius koncertus, ypač Kalėdų metu gieda vietinėse bažnyčiose bei socialiniuose centruose. O prieš mums atvykstant, 2025 m. birželio 13 d. choras koncertavo istorinėje „San Julián de los Prados“ bažnyčioje – tai buvo dalis miesto programos – koncertų ciklo iš „Oviedo, kelio vieta“ („Oviedo Origen del Camino“ 2025), tai to bendro renginio dalis, kurio vieną koncertą mes stebėjome Oviedo Šv. Jono bazilikoje pavakare apžiūrėdami miestą.
Choras veikia kaip mėgėjų choras bendruomenėje, kurioje choristai randa „ramybę ir šeimą“ – taip teigia choro prezidentė Dori Afonso. Chorą lanko bei dainuoja repeticijose ir renginiuose tiek jaunesni, tiek vyresnio amžiaus. Tarp choro narių yra net atvykėlių iš Argentinos ar kitų kraštų. Choro repertuaras sudaromas taip, kad jo įvairovė įtraukia skirtingas patirtis turinčius dainininkus, kuo choristai labai didžiuojasi. Kas man krito į akis, kad nei vadovas, nei choro dainininkai nekelia didesniu muzikinio lygio ar meninio išpildymo užduočių. Vadovo pastabos daugiau telkė choristus dainavimui, buvimui kartu, bendravimui, būti kartu su muzika ir bendrai, kartu dainuoti. Todėl nestabdė choro dainininkų be reikalo, ypač kai netiksliai dainavo muzikinę vieną ar kitą frazę. Daugiau pasakojo apie kūrinį, muziką ir bendravo su dainininkais. Man labai patiko išskirtinis choro vadovo vokalinis darbas su dainininkais. Jis pats turėjo puikius vokalinius duomenis, buvo geras vokalo žinovas, todėl demonstruodavo balsu muzikinę vietą, frazę ir choras stengėsi natūraliai atkartoti vadovą. Darbas vyko be jokio spaudimo dainuoti gerai ar tiksliai intonuoti, o tik buvo prašoma atkartoti jau vadovo padainuotą frazę. Mes tai vadiname „paukščio metodu“ ir jis čia labai pasiteisino. Mane žavėjo ir tai, kad jis savo balsu demonstravo muzikinę vietą atskiro choro balso registre. Jei sopranams frazė – jis demonstravo ją soprano tesitūroje, jei vyrų balsą – tada vyrų tesitūroje, ir taip pat – altų. Tą darė jis be jokių pastangų ir labai natūraliai. Šį metodą jis taikė dirbdamas ir su kitais chorais, matyt dainininkai jį geriau suprasdavo, gal todėl jis mažai naudodavo repeticijose muzikos instrumentą. Taip pratino dainininkus dainuoti a cappella.
Po šios repeticijos važiavome į Oviedo centrą stebėti moterų choro „La Regenta“ repeticijos. Šis moterų choras taip pat yra mėgėjų choras, tačiau jau ženkliai geresnis muzikine prasme. Chore dainuoja per 25-30 moterų ir jam vadovauja Carlos Esteban. Choras dažnai dalyvauja bažnytiniuose koncertuose bei kartu padeda didesniems operos spektakliams ir festivaliuose ar dalyvauja didesniuose projektuose Oviedo mieste. Choro repertuare yra ženkliai sudėtingesnės Ispaniškos liaudies dainų išdailos ar originalios žymių kompozitorių Javi Busto, Jesús Gavito, Jose Herrero, Josu Elberdin, Junkal Guerrero, Guillermo Martínez, Raimon Romaní ir kitų autorių kompozicijos. Iš esmės darbo metodai labai nedaug skyrėsi su prieš tai matytu choru. Darbas ir čia vyko be jokio spaudimo dainuoti, bet vadovas buvo reiklesnis choro melodijai ir tiksliai intonacijai. Dainininkių buvo prašoma ne tik atkartoti jau vadovo padainuotą frazę, tačiau ją intonuoti, derinti su kitais balsais. Rečiau buvo naudojamas „paukščio metodas“, nors ir jo nebuvo vengiama. Matyt šis metodas naudojamas gan plačiai visuose choruose. Tikėtina – tam yra argumentuotas pagrindas. Mane žavėjo ir tai, kad jis savo balsu demonstravo muzikinę frazę atskiro moterų choro balso registre. Jei sopranams frazė – jis demonstravo ją soprano tesitūroje, ir taip pat – altų. Vadovas nevengė kartu dainuoti ir derinti balsus atskirai su sopranais ar altais, dainuodamas kitą choro balso partiją. Kartodavo, kol dainininkės įsiklausydavo į skambesį ir jis suderėdavo. Tai darė ne įkyriai, be jokio spaudimo, leido choristėms pačioms išgirsti darnų dainavimą, visada jas paskatindamas, be pastangų ir labai natūraliai. Šį metodą jis taikė dirbdamas su moterų choru ir su kitais chorais, kūrybiškai taikė atsižvelgdamas į choro galimybes. Matyt tada dainininkai jį geriau suprasdavo, gal todėl jis mažai naudodavo repeticijose muzikos instrumentą, jo vaidmenį keisdavo savu balsu. Tai pratino dainininkus dainuoti a cappella, derinti balsą su natūraliu kito žmogaus balsu.
Kitos dienos buvo taip pat pripildytos repeticijų stebėjimo, bendravimo su choro vadovu bei choristais, pilnos pačių geriausių įspūdžių bei patirčių. Stebėjome, netoli Oviedo, kalnuose, kaimiškoje gyvenvietėje įsikūrusi mišrų chorą „Las Regueras“, kuriam vadovauja Carlos Esteban. Įdomu ir tai, kad chorą įkūrė patys choristai. Kaip pasakojo Karlosas, susirinkę kaimo gyventojai nutarė praturtinti savo kasdienį bendravimą ir kartu dainuoti chore, nes didesnė gyventojų dalis yra vyresnio amžiaus, tad norisi praturtinti savo kasdienybę. Situacija kaimuose tiek ten, tiek panašiai kaip ir pas mus Lietuvoje – ištuštėja kaimai. Kaimuose, visas jaunimas išvažinėja kas studijuoti, kas į didesnį miestą darbo geresnio susirasti, taip kaimuose palieka tik vyresnio amžiaus gyventojai. Tačiau čia, Ispanijoje kaimai neištuštėja, o pasipildo. Čia, kai žmonės sulaukia per 55-60, ar pensijinio amžiaus, juos vėl ima traukti gimtieji namai, ramesnis gyvenimo būdas. Ir tada jie sugrįžta į gimtuosius namus, į kaimą. Taip leidę dienas kaime vaikystėje, dabar jie vėl susitinka, bendrauja, leidžia savo laisvalaikį. Taip ir susibūrė tokių žmonių bendruomenė, o kad turėtų bendrą užsiėmimą, kuris juos suburtų, patys 2013 metais įkūrė chorą ir pakvietė Karlą vadovauti jiems. Choras veikia kaip bendruomeninis projektas, susibūręs į ne pelno siekiančią asociaciją, jungiančią vietos gyventojus ir vyresnius, ir jaunesnius, – vienijanti draugystės, vietinio muzikinio paveldo, dainų ir regiono meilės tradicijoms pagrindu. Prezidentu neseniai išrinktas aktyvus choristas Carlos Álvarez, kuris pakeitė buvusį prezidentą Marcelino Gonzálezą. Paprastai chore dainuoja iki 30 dainininkų. Choras organizuoja kasmetinius chorų vakarus Las Regueras parapijos bažnyčioje (Santullano) ir jau nuo 2014 m. choras dalyvauja regioniniuose renginiuose, chorų bei folklorinės muzikos festivaliuose. 2023 m. choras dalyvavo chorinės muzikos festivalyje Santullano bažnyčioje ir Mera (A Coruña) chorų festivalyje – kuriame jie atliko bolero ir kitą folkloro repertuarą. 2018 m. choras dalyvavo tarptautiniame Prahos „Pavasario chorų festivalyje“.
Dabartiniu laikotarpiu choro repertuare vyrauja folklorinės dainos. Mūsų stebėtoje repeticijoje choras kartojo folkloro dainas būsimam koncertui. Tačiau jų repertuare yra ir liturginė muzika, astūriškas folkloras, zarzuela, boleros, villancicos, ir net tango, taip pat originalios kompozicijos („Cantos a Las Regueras“ 2016 m.).
Ne mažiau žavėjomės Karloso darbu su mėgėjų chorais „Azabache“, „La Fresneda“, vyrų choru „Ochote Asturias“. Iš esmės matėme panašų darbą su chorais kaip ir prieš tai stebėtuose choruose. Tačiau apibendrinant galima būtų pasidžiaugti, kad vadovas labai atidžiai rinkosi repertuarą, kuris buvo pritaikytas pagal choristų muzikinį pajėgumą (išsilavinimą), vokalines galimybes. Pastebėjau ir tai, kad dažnai vadovas dainas transponuodavo į patogią choro dainininkams tonaciją, siekė taip padaryti, kad muziką ir dainavimą jie pamiltų. Gal kiek nusileisdamas siekiui išlaikyti aukštą muzikinį bei meninį lygį, bet siekė paprasta, patogia bei pagavia daina burti, telkti dainuojančią bendruomenę. Manau, tai labai pasiteisino, nes choristai noriai, motyvuotai lankė repeticijas, buvo dėmesingi ir aktyvus. Carlos Esteban, dirbdamas su „Coral Azabache“ ir „Coral Las Regueras“ kolektyvais, atidžiai rinko kūrinius, kurie skatintų choristų tobulėjimą ir kartu būtų įveikiami. Jis sugebėjo sukurti įkvepiančią ir motyvuojančią repeticijų atmosferą. Skyrėsi tik repertuaras, na ir žmonės, kur kiekviename chore buvo labai įdomu stebėti jų tarpusavio bendravimą, pagarbą vienas kitam bei norą būti bendrame dainavime. Galima būtų nebent išskirti tai, kad čia choruose dominuoja vyrai – tenorai, o moterys – altai. Sopranų ir bosų yra ir skaičiumi mažiau, o ir jie lyg ir nėra tokie ryškūs bei spalvingi, kaip kad tenorai ar altai.
Mūsų viešnagės „perlas“, nesumeluosiu sakydamas, kad buvo nenumatyta su Oviedo universiteto simfoniniu orkestru repeticija. Modestas susitarė su Karlosu, kad mus įsileistu į šią repeticiją, ir mes tuo buvome sužavėti. Pirmasis jo koncertas įvyko 1979 m. vasario 14 d., vadovaujant orkestro įkūrėjui Alfonso Ordieres – buvusiam Astūrijos simfoninio orkestro koncertmeisteriui. Simfoninio orkestro atsiradimas Oviedo universitetą labai išgarsino, nes tai buvo pirmasis universtetas Ispanijoje, turintis nuolatinį simfoninį orkestrą.
Orkestras rengė solinius koncertus, TVI įrašus ir netgi surengė 1980 m. specialų koncertą Princesės de Asturias fondo įsteigimo proga. Tačiau orkestras buvo nutraukęs savo veiklą. Ir tik nuo 2017 m. Ovjedo universiteto simfoninis orkestras vėl atgijo, kai orkestro vyriausiasis dirigentas ir vadovas tapo Pedro Luis Ordieres Suárez.
Pedro yra profesionalus smuikininkas, studijavęs Londone (Royal College of Music), kuris dar dirbo ir Astūrijos Kunigaikštystės simfoninio orkestro (OSPA) smuikininku ir orkestro koncertmeisteriu. Taigi universiteto simfoninio orkestro veikla ženkliai atgijo. Orkestro sudėtis išaugo net iki 100 narių, jame grojo universiteto studentai, alumnai ir dėstytojai. Kito ir orkestro repertuaras. Pedro ypač domėjosi klasikine muzika, todėl didžiąją repertuaro dalį sudarė klasikinė muzika. Šiam muzikos stiliui dirigentas jaučią didelę simpatiją. Tačiau tai nereiškė, kad orkestras daugiau nieko kito negrodavo, atvirkščiai. Pedro su orkestru dirigavo daugybei šiuolaikinių šedevrų tiek savo pagrindiniame orkestre, tiek kaip kviestinis dirigentas su tokiais orkestrais kaip Iberijos simfoninis orkestru ir OSPA, eidamas dirigento ir koncertmeisterio pareigas. Visi dirigento koncertai pasižymėjo stiliaus įvairove ir lankstumu, muzikos precizišku ir tikslumu, jautrumu ir emocijų gausa. Pedro susidomėjimas ir klasikiniu repertuaru, o ir į repertuarą įtraukimas šiuolaikinės muzikos autorių nebuvo atsitiktinis. Dirigentas nuosekliai propagavo ir pristatė daugybę apdovanojimus pelniusių šiuolaikinių kompozitorių, tokių kaip Pablo Moras, José Nieto, Rubén Díez, Jose María Laborda, Raquel Rodríguez, Gabriel Ordás, Fernández Languasco simfoninių kūrinių. Taip pat naujai prikėlė gyvenimui kitų Ispanijos simfoninio žanro autorių kūrinius, tai tokie kompozitoriai, kaip Benjamín Orbón ir Manuel del Fresno.
Taigi mūsų laukė susitikimas su iškilia, labai spalvinga asmenybe – orkestro dirigentu Pedro Luis Ordieres Suárez bei labai rimta ir idomi Ovjedo universiteto simfoninio orkestro repeticija. Pats Pedro man pasirodė labai kuklus ir draugiškas žmogus. Jis iš karto atsiprašė, kad repeticijoje nebus pilno orkestro, nes jau sezono pabaiga, o ir repeticija vyks ne tradicinėje jų orkestro repeticijos vietoje Oviedo universiteto inžinerinio fakulteto „Aula Magna“ patalpose, nes ji uždaryta remontui, o Oviedo konservatorijoje, kur juos laikinai priglaudė. Nežiūrint to, repeticija pranoko visus mūsų lūkesčius. Ji trūko beveik tris valandas, tačiau laikas prabėgo rodos akirirksniu. Galėjai tik žavėtis dirigento darbu, jo metodika ir repeticijos produktyvumu. Kas pirmiausiai krito į akis – tai dirigento darbo profesionalumas. Gana santūrus kalbėjimas, tačiau dirigento judesys pasižymėjo judesio taupumu bei jo informatyvumu, tikslumu, aiškia muzikos frazuote, dinamika ir muzikos tėkme, muzikiniu jautrumu ir žinoma, emocijų čia netrūko. Stebėjausi labai profesionaliomis pastabomis, glaustai ir aiškiai tiksliai sakydavo ko nori ir ko siekia, konkrečių štrichų, ritmo valdymu, reikliu darbo tempu. Tačiau tuo pačiu visa repeticija vyko be įtampos, su švelniu humoru ir visada labai pagarbiai orkestrantams ir muzikai, kurią jie grojo, su dideliu dirigento noru padėti jauniems muzikantams.
Neabejotinai pažintis su dirigentu Pedro Luis Ordieres Suárez praturtino mūsų kelionę, jau nekalbant apie tai, kad buvo pasikeista kontaktais, o Modestas net aptarė jau konkretesnius bendradarbiavimo galimybių planus tarp Oviedo universiteto simfoninio orkestro ir Vilniaus universiteto kamerinio orkestro mainų programos galimybių.
Taip pat teko susipažinti ir glaudesnius ryšius užmegzti su Oviedo universiteto choro vadovu Joaquin Valdeon bei klausytis jų choro sezono pabaigos koncerto. Koncertas vyko pilnoje Oviedo San Isidoro el Real bažnyčioje.
Šiame koncerte skambėjo Vivaldžio, Hendelio, Victorijos, Mocarto, Whitacere kūriniai. Chorui pritarė miesto kamerinis orkestras. Choras, nors nebuvo didelis, tačiau lankstus, jautrus dirigento mostams, o dirigentas pasižymėjo originalia interpretacija bei emocionalumu. Koncerto atmosfera buvo labai jauki ir šilta.
Šią kelionę praturtino ir pažintis su Astūrijos krašto muzikinėmis tradicijomis, muzikos specialistų rengimo sistema, ypač mus domino choro dirigentų bei muzikos mokytojų rengimo sistema Ispanijoje bei šiame krašte ir Oviedo konservatorijoje.
Tačiau būčiau labai prastas pasakotojas jei nutylėčiau ir tai, ką be intensyvaus repeticijų, koncertų ir pažintinio bendradarbiavimo su chorais, jų vadovais nepasidalinčiau apie tai ką pamatėme, ką aplankėme, ką patyrėme. Pirmiausia – Oviedo senamiestis, kuris paliko neišdildomą įspūdį. Ypač nepaprasto grožio ir įspūdingos architektūros Santa María La Real de La Corte katedra. Ir dar daugiau, joje įrengtas bažnytinio paveldo muziejus su gausybe sakralinių eksponatų ir didžiule paveikslų galerija. Jau vien ten galėjai leisti visas dienas ir semtis, grožėtis, gėrėtis Oviedo bažnytiniu paveldu, relikvijomis ir kitais sukauptais turtais, kuriais šis muziejus yra labai turtingas. Teko aplankyti ir kitus Oviedo muziejus – architektūros, dailės ir šiuolaikinio meno muziejus, bažnyčias, universitetą, konservatoriją. Aplankėme VII amžiaus vienuolyną, nuo kurio datuojama Oviedo miesto atsiradimo istorija. Net apsilankėme garsiame Oviedo tradiciniame turguje. Susipažinome su Ovjedo kulinarijos paveldu, juk miestas buvo paskelbtas 2024 metų Ispanijos kulinarijos paveldo sostine! Žinoma apsilankėme tradicinėse kavinukėse, ragavome garsėjančio sidro gėrimu, kuriuo garsėja ne tik Oviedo miestas, o ir visas Astūrijos kraštas. O koks įspūdingas sidro pateikimo ritualas, – tai nepakartojama, siūlau visiems tai pamatyti ir jų nacionalinio paveldo – sidro paragauti. Suprantama mūsų nuostabusis choro vadovas Carlos Esteban mus labai malonino, vežiodamas po Astūrijos kraštą. Jo dėka grožėjomės Picos de Europa kalnais bei kalnų paunksmėse esančiais ankstyvojo iki romaninio stiliaus Astūrijos pastatais Naranco kalno šlaite ankstyvosios gotikos šedevrais – San Miquel de Lillo (Šv. Mykolo) bei Santa Maria del Naranco (Naranco Švč. Mergelės Marijos) bažnyčiomis, kurios buvo pastatytos ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu, dar VII-tame mūsų eros amžiuje. Pabūvojome labai įspūdinga architektūra garsėjančiame Giljono mieste. Apsilankėme viename įspūdingiausiame Giljono universiteto pastatų. Jis laikomas vienu didžiausių pastatų visoje Europoje. Jame įsikūrusios ne tik universiteto patalpos, bet ir didžiulė biblioteka, laboratorijos, archyvai, muziejai, o pastato vidiniame kieme stovi didžiulė bažnyčia. Pasigrožėjome labai tipišku, vienu gražiausių Astūrijos žvejų miesteliu – Lastres. Panardėme po jo autentišką, kalno šlaite įsikūrusį senamiestį. Karlosas nusivežė mus net į savo tėvų namus, kurie yra netoli Lastres miestelio. Pamatėme tikrąją, autentišką Ispanijos kaimelio architektūrą, buitį. Joje Karlosas praleido savo vaikystę, čia kas vasarą atvyksta su savo šeima pailsėti. To niekur nepamatysi, tai tiesiog įkvepianti patirtis.
Taigi mūsų pažintis su Oviedo miesto chorais, chorine kultūra bei bendradarbiavimas su choro vadovais ėjo į pabaigą. Tiek profesorius Kastytis Barisas, tiek Modestas Jankūnas, tiek aš įgavę naujos patirties, kupini naujų bendradarbiavimo planų palikome nuostabų Oviedo miestą bei Astūrijos kraštą, Ispaniją. Šios kelios dienos Ispanijos Oviedo mieste ir pažintis su Astūrijos kraštu paliko mums visiems neišdildomų įspūdžių bei pačių gražiausių prisiminimų.
Parengė prof. Algirdas Šumskis
