Gegužės 16 dieną, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje įvyko VI Kauno gimnazijų jaunimo mišrių chorų festivalis „Ąžuolėlis šimtašakis” . Jame pasirodė gausus jaunų balsų būrys: Kauno LSMU mišrus jaunimo choras „Ave musica” (vad. Giedrė Druskienė), Kauno „Vyturio” gimnazijos mišrus choras „Vyturys” (vad. Vita Rusteikienė), Kauno „Aušros” gimnazijos jaunimo mišrus choras „Aušra” (vad. Dainius Druskis) ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos mišrus choras (vad. Vilma Masienė). Apie festivalį pasakoja jo iniciatorė, choro dirigentė, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos mišraus choro vadovė Vilma Masienė. Kalbina muzikologė Lukrecija Stonkutė.
Šiemet įvyko jau šeštasis festivalis „Ąžuolėlio šimtašakis“. Kaip prasidėjo ši tradicija? Kas ją įkvėpė?
Kai Kaune nebeliko jaunimo pamėgtų chorų renginių, tokių kaip festivalis „Vilties daina“ ar konkursas „Dainuok ir keliauk“, atsirado tuštuma – trūko erdvės, kurioje mišrūs jaunimo chorai galėtų susitikti, išgirsti vieni kitus, patirti dainavimo bendrystę. Jaunučių ir jaunių chorai turėjo daugybę galimybių dalyvauti festivaliuose, šventėse, bendruose koncertuose, tačiau jaunimo chorams to labai stigo. Tuomet Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos chorvedžiai ėmėsi iniciatyvos suburti gimnazijų mišrius chorus ir 2019 m. įkūrė festivalį „Ąžuolėlis šimtašakis“. Nuo tada festivalis vyksta kasmet – net ir pandemijos metais, kai negalėjome dainuoti gyvai.
Kokius tikslus keliate šiam festivaliui? Ar tai labiau muzikinė ar bendruomeninė šventė?
„Ąžuolėlis šimtašakis“ yra ir muzikinė, ir bendruomeninė šventė – meninis įvykis, kuris kartu tampa prasminga socialine patirtimi. Iš muzikinės pusės festivalis siekia skatinti jaunimą puoselėti chorinį dainavimą ir lavinti muzikinius gebėjimus, suteikti galimybę pasirodyti scenoje, dalintis kūryba, patirtimi ir įkvėpimu, populiarinti lietuvių chorinę muziką, ypač jaunimui aktualius kūrinius. Kalbant apie bendruomeninius tikslus – vienyti jaunimą, stiprinti tarpusavio ryšius ir draugystę, skatinti chorų, mokytojų ir kultūros įstaigų bendradarbiavimą, ugdyti meilę muzikai ir tautinei tapatybei per bendrą dainavimą.
Pats festivalio pavadinimas – „Ąžuolėlis šimtašakis“ – simbolizuoja vienybę: kaip medis su daugybe šakų, taip ir chorai susilieja į vieną darnų balsą, išlaikydami savo unikalumą, bet kurdami bendrą visumą. Šis festivalis chorams – ne tik pasirodymas, bet ir vertinga patirtis, skatinanti augimą, bendrystę ir įkvėpimą.
Kaip per šešerius metus pasikeitė jaunieji dainininkai? Ar pastebite naujas tendencijas jų santykyje su muzika?
Pokyčiai – akivaizdūs. Jaunimas keičiasi tiek požiūriu į muziką, tiek bendravimo kultūra. Jauni dainininkai vis dažniau ieško asmeninio ryšio su muzika, jiems svarbu suprasti kūrinio prasmę, išgyventi jį emociškai, o ne tik atlikti techniškai taisyklingai. Pastebimas didesnis kūrybiškumas – jaunuoliai drąsiau siūlo idėjas dėl interpretacijos, pasirodymų stiliaus, net choreografijos ar aprangos detalių. Taip pat, muzika jiems ne tik meninė veikla, bet ir būdas telkti bendruomenę. Padidėjo ir technologijų įtaka – choristai dažniau mokosi dainų per video įrašus, domisi pasaulinėmis chorinės muzikos tendencijomis, dalijasi savo pasiekimais socialiniuose tinkluose. Be to, jaunimas tampa atviresnis įvairiems stiliams, akademinį dainavimą jungia su populiariosios ar folkloro muzikos elementais. Apskritai, jų santykis su muzika tapo gyvesnis, asmeniškesnis ir sąmoningesnis. Jie mato dainavimą kaip dalį savo tapatybės, o ne tik kaip pamokų veiklą.
Šiemet skambėjo lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniai. Kaip subalansuojate programos stilių ir kalbas?
Renkantis repertuarą svarbiausia, kad kūriniai būtų pritaikyti jaunimo balsams, sykiu ugdytų jų muzikinį mąstymą, ritmiką, intonaciją, klausą. Svarbus ir emocinis turinys – kūriniai turi paliesti, įkvėpti, išlikti atmintyje. Didelį dėmesį skiriame lietuvių chorinei muzikai, tai neatsiejama mūsų tapatybės dalis. Taip pat siekiame muzikinės įvairovės, įtraukiame ir pasaulinio repertuaro pavyzdžių. Šiemet, kiekvienas VI-ojo festivalio choras pristatė individualią programą. Skambėjo lietuvių ir užsienio autorių kūriniai bei kelios dainos iš 2026 m. Lietuvos moksleivių dainų šventės repertuaro.
Festivalio himnu tapo choro dirigento, kompozitoriaus Vaclovo Augustino kūrinys „Ąžuolėlis šimtašakis“. Kodėl pasirinkote būtent jį?
Vlado Braziūno eilėraščio eilutės: „Kas mus skiria, kas mus sieja, ąžuole žalias“ – įkvėpė ir festivalio pavadinimą, ir dvasinį turinį. Žodžiai „Ant plyno lauko mus augino, supynėm danguje rankas“ puikiai perteikia chorinio dainavimo esmę, buvimą kartu, vienybę, stiprybę. V. Augustino kūrinys tapo festivalio simboliu, jungiančiu visus dalyvius į vieną stiprią, dainingą bendruomenę.
Kuo ypatingas darbas su jaunimo chorais? Kas jame teikia džiaugsmo, o kas kelia iššūkių?
Darbas su jaunimo chorais, tai ne tik muzika, bet ir kelionė per jauno žmogaus pasaulį. Didžiausi džiaugsmai: matyti, kaip jaunuoliai atsiveria per muziką, įgyja pasitikėjimą savimi. Jaunimo nuoširdumas ir emocinis atsidavimas – muziką jie išgyvena visa savo esybe, o repeticijos dažnai tampa saugia erdve augti ir kurti. Iššūkiai: motyvacija – konkurencija su kitomis veiklomis, reikalauja nuolat ieškoti kaip padaryti chorą patrauklų; skirtingas pasirengimo lygis – reikia laviruoti tarp patyrusių ir pradedančių dainininkų; dėmesio išskaidymas, technologijų poveikis – tenka kurti patrauklų, aktualų turinį, kad išlaikytume dėmesį. Tačiau visa tai atperka tas vienas akimirksnis, kai jie sužiba scenoje ir supranti, kad buvai šios kelionės dalimi.
Kokį poveikį chorinis dainavimas daro jaunimo saviraiškai?
Tai viena iš giliausių saviraiškos formų. Chorinis dainavimas moko bendravimo, atsakomybės, gebėjimo girdėti kitą ir būti komandos dalimi. Per muziką jaunuoliai gali išreikšti tai, ką sunku pasakyti žodžiais – ypač paauglystėje, kai emocijų pasaulis labai jautrus. Dainavimas scenoje stiprina pasitikėjimą savimi, o priklausymas chorui dažnai tampa svarbia bendruomenine patirtimi, ypač tiems, kurie kitur sunkiau randa savo vietą.
Kaip atrodė finalinis festivalio momentas, kai susiliejo visų chorų balsai? Ką jautėte Jūs?
Tai buvo akimirka, kai net kvėpuoti norėjosi tyliai, kad neišblaškytum stebuklo. Kai visų chorų balsai susiliejo finale, ore tvyrojo daugiau nei muzika. Tai buvo vienybė, bendras pulsas, vienas balsas. Šį kartą tik klausiausi – dirigavo mokiniai ir jaunimas, bet buvau šio garso dalis, kartu su visais kūriau nepakartojamą akimirką, kuri liks širdyje dar ilgai.
Jei reikėtų festivalį apibūdinti vienu žodžiu ar metafora, koks jis būtų?
„Ąžuolas su šimtu balsų.“ Tai gyvas medis, augantis iš daugybės skirtingų šaknų. Kiekvienas choras, kiekvienas jaunas balsas atsineša savo istoriją, savo skambesį. Ir nors šakos išsiskleidusios į visas puses, jos visos jungiasi į vieną tvirtą kamieną, bendrą kūrybą, muziką, vienybę. Kai chorai susilieja finale, atrodo, kad šis ąžuolas ima dainuoti visomis šakomis, visais balsais, visa širdimi.
Parengė muzikologė Lukrecija Stonkutė
