Lapkričio 3–7 dienomis trys Lietuvos mišrių chorų vadovai: Varėnos kultūros centro choro „Harmonija“ vadovė Ilona Zalanskienė, Raseinių rajono kultūros centro choro „Šatrija“ vadovas Gražvydas Jegnoras ir Kauno kultūros centro choro „Diemedis“ vadovas Audrius Petrauskas, pagal „Erasmus+“ programą vyko į Helsinkį, Suomiją. Kelionės tikslas buvo aiškus – ne „pasižvalgyti“, o pamatyti realų, kasdienį chorų darbą. Nuo pat pirmųjų susitikimų tapo akivaizdu, kad tai bus patirtis, kuri ne tik papildo profesines žinias, bet ir perstato vidinį dirigento kompasą.
Keturi Helsinkio chorai, keturios skirtingos energijos
Lietuvos chorvedžiai lankėsi net keturių Helsinkio kolektyvų repeticijose: kamerinio choro IDUN (vad. Karin Pedersen), mišraus choro „Spira Ensemble“ (vad. Esko Kallio), vyrų choro „Valkia“ (vad. Elisa Huovinen) ir mišraus choro „Somnium Ensemble“ (vad. Elisa Huovinen).
Ilonos Zalanskienės žodžiais, kiekviena repeticija paliko didžiulį įspūdį, nes kiekvienas choras yra savitas, turintis savo charakterį ir muzikinį braižą. O Audriui Petrauskui didžiausią įspūdį padarė būtent Elisa Huovinen: jauna dirigentė, vadovaujanti keliems kolektyvams (tarp jų – ir Suomijos nacionaliniam jaunimo chorui), kuri repeticijose kuria šilumos ir profesionalumo pusiausvyrą, o vokalą naudoja kaip gyvą, labai tikslią „mokymo priemonę“.
Trys valandos kartą per savaitę – ir nė minutės „tuščiai“
Viena ryškiausių detalių, kurią pastebėjo visi trys chorvedžiai: repeticijos trunka apie tris valandas ir vyksta kartą per savaitę, dažnai su trumpa pertrauka. Tačiau svarbiausia ne trukmė, o turinys – darbas intensyvus nuo pirmos iki paskutinės minutės.
I. Zalanskienė tai apibūdino itin vaizdžiai: drausmė „kariška“. Telefonai, pašnekesiai ar bereikalingas šurmulys repeticijoje praktiškai neįsivaizduojami. Net natos verčiamos taip, kad netrukdytų garsui ir susikaupimui. Maždaug trečdalis choristų naudoja planšetes, o dalis net nusiauna batus, kad jaustųsi laisviau. A. Petrauskas atkreipė dėmesį ir į dar vieną nedidelį sprendimą, kuris, pasirodo, keičia atmosferą: po kūrinių skiriama laiko klausimams. Kas nori paklausti ar patikslinti – kelia ranką ir klausia. Tai kuria ne tik tvarką, bet ir bendrą atsakomybę už rezultatą.
Įsidainavimas be „plėšymosi“ ir balsas augantis iš ramybės
Suomių chorų repeticijos beveik visada prasideda nuo mankštos, tai yra trumpų pratimų kraujotakai suaktyvinti. Tuomet seka ramus, kryptingas įsidainavimas, be perteklinio spaudimo balsui. G. Jegnorą ypač sužavėjo įsidainavimo pratimų gausa, orientuota į balso formavimą skirtinguose registruose ir rezonatoriuose. Kitaip tariant, ne „apšilimui“, o tikram vokaliniam ugdymui. A. Petrauskas šią mintį papildo savo įspūdžiu apie Elisą Huovinen. Jos repeticijose daug dėmesio skiriama plataus, sodraus garso formavimui, o tai ypač girdėjosi vyrų chore „Valkia“, kuriame dainuoja apie 35 vyrus.
A cappella kaip norma ir intonacija, kuri stebina
Dar vienas esminis dalykas: dauguma muzikos atliekama a cappella, o instrumentas naudojamas tik tonui paduoti. I. Zalanskienės vertinimas čia vienareikšmis: intonacija – puiki. Net vyresnio amžiaus kamerinio choro IDUN choristai nepriekaištingai dainuoja a cappella, o sopranų aukštos natos skamba lengvai.
G. Jegnoras pabrėžia, kad pats požiūris į intonavimą, ritmą, artikuliaciją ir balso formavimą, jo akimis, iš esmės nesiskiria nuo lietuviško. Tačiau skirtumą kuria bazė: dauguma choristų gerai skaito muzikinį raštą, turi sukauptą dainavimo patirtį. A. Petrauskas taip pat spėja, kad prie to prisideda muzikinis lavinimas ir universitetų chorų tradicija, mat emaža dalis dainininkų yra praėję universitetinę chorinę mokyklą.
Repertuaras – sudėtingas, šiuolaikiškas, daugiabalsis
Per kelionę išklausyta apie pusšimtį kūrinių, tad, kaip sako Ilona, išskirti vieną – sunku. Vis dėlto, bendras įspūdis aiškus: dainuojama daug šiuolaikinių, sudėtingos faktūros kūrinių, nuo keturbalsių iki šešiolikos balsų.
Konkrečius pavyzdžius pateikia Gražvydas ir Audrius: „Spira Ensemble“ repetuota F. Mendelssohno psalmė „Richte mich, Gott“ (Gražvydui įspūdį darė galingas choro skambesys puikioje salėje), „Somnium Ensemble“ preciziškai dirbo su ritmu, artikuliacija ir štrichais M. Ravelio „Trois chansons“, „Spira Ensemble“ taip pat repetavo Arvo Pärto „Sieben Magnificat-Antiphonen“ ir „Nunc dimittis“ – poliritmiškai sudėtingus kūrinius, su kuriais choras tvarkėsi užtikrintai, Audriui didelį įspūdį paliko ir Maurice’o Ravelio „Soupir“ (16 balsų, savarankiškos linijos) – kaip tikras meistriškumo testas. Čia ir gimsta viena kertinė kelionės išvada: aukštą lygį kuria ne vien talentas, o ilgas darbas su sudėtinga medžiaga.
„Choristai ateina ne teikti paslaugos“
I. Zalanskienė labai tiksliai įvardijo suomišką nuostatą: repeticijose aiškiai jaučiamas suvokimas, kad choristai ateina ne „teikti paslaugą“ vadovui, o patys gauna saviraiškos naudą ir dainavimo džiaugsmą. Tokia laikysena gimdo ir discipliną, ir atsakomybę – ne iš baimės, o iš prasmės. A. Petrauskas prisipažįsta, kad mintis „norėčiau, kad taip vyktų ir mano chore“ kilo labai dažnai, ypač dėl drausmės repeticijų metu.
Finansavimo realybė: kai kokybę remia bendruomenė
Suomijoje, chorinis žanras, kaip pastebi Ilona, nėra remiamas valdžios taip, kaip norėtųsi. Choristai patys moka vadovams, perka natas, apmoka salių nuomą, rūpinasi apranga. Ir čia slypi paradoksas: sumokėję už savo veiklą, žmonės natūraliai siekia gerai dainuoti, todėl aukštas ir lankomumas, ir rezultatai. Audrius šią temą papildo asociacijų veiklos pavyzdžiais. Suomijos–Švedijos dainavimo ir muzikos asociacija, nors negaudama pakankamo finansavimo, vis tiek organizuoja šventes entuziazmo pagrindu, o dalyviai į chorų festivalį moka nemažą mokestį (minėta suma – 170 eurų).
Beje, chorvedžiai lankėsi ir minėtos asociacijos būstinėje, kur generalinis direktorius Henrik Lillhannus pristatė veiklą ir pasakojo apie vasaros chorų festivalį, kuriame turėtų dalyvauti apie 1900 choristų. Susitikimuose Lietuvos delegacija taip pat pristatė Lietuvos chorų sąjungos veiklą, mezgė profesinius ryšius.
Koncertai ir laisvalaikis
Kelionė neapsiribojo repeticijomis. Ilona ir Audrius mini vargonų muzikos koncertą, o ypač ryškiai įsiminė Helsinkio radijo simfoninio orkestro koncertas bei generalinė repeticija modernioje Helsinkio muzikos centro Didžiojoje salėje. Audrius įvardija programą ir atlikėjus: dirigavo Andrew Manze, skambėjo Ida Moberg „Sunrise“, Edwardo Elgaro koncertas violončelei ir orkestrui (solistė Senja Rummukainen) bei J. Brahmso 1-oji simfonija.
Ką parsivežė į Lietuvą?
Kelionės poveikis – ne vien emocinis. Visi trys chorvedžiai kalba apie labai konkrečius dalykus, kuriuos norisi perkelti į savo kolektyvus: didesnė drausmė ir susikaupimas repeticijose, aiškiai sutarta repeticijos kultūra; daugiau kryptingo vokalinio darbo (ypač įsidainavimo dalyje, rezonatoriai, registrai); drąsesnis repertuaras, sudėtingesnės partitūros kaip augimo variklis; choristų atsakomybės auginimas; kiekvieno asmeninis indėlis į skambesį ir koncertinę veiklą; motyvacijos ir lankomumo sprendimų paieškos; ilgesnės repeticijos ar kitoks laiko paskirstymas. Audrius pabrėžia, kad grįžęs jau pradėjo taikyti patirtis savo choruose, vadinasi, tai neliko „įspūdžiais“, o tapo veiksmu.
Trys žodžiai, kurie apibendrina kelionę
Ilona Zalanskienė: vertinga, įkvepianti, praturtinanti. Gražvydas Jegnoras: patyriminė, šauni, turininga. Audrius Petrauskas: profesionali, sudėtinga, disciplinuota.
Ir, ko gero, visi trys apibendrinimai kalba apie tą patį, jog Helsinkyje pamatyta chorinė kasdienybė priminė, kad aukštas meninis lygis prasideda nuo paprastų dalykų: susitarimų, darbo kultūros, repertuaro ambicijos ir bendro tikėjimo, kad choras yra vieta, kur žmogus ateina ne atidirbti, o augti.
Parengė Lukrecija Stonkutė
