Trys Lietuvos chorų sąjungos narės – chorvedės Genovaitė Kumpienė, Audronė Stepankevičiūtė ir Judita Kiaulakytė – „Erasmus+“ mobilumo metu lankėsi Liuksemburge, kur stebėjo skirtingų chorų repeticijas, susipažino su jų darbo principais, bendruomenių veikla ir muzikiniu šalies gyvenimu. Kelionė tapo proga ne tik pamatyti, kaip dirba kolegos kitoje šalyje, bet ir iš šalies pažvelgti į savo pačių darbą – palyginti, pasitikrinti ir parsivežti idėjų, kurias galima pritaikyti savo kolektyvuose.
Mobilumo dalyvės lankėsi trijų labai skirtingų mėgėjų chorų repeticijose: moterų chore „Singing Ladies“, Liuksemburge veikiančiame latvių bendruomenės chore „Meluzina“ ir ilgametes tradicijas puoselėjančiame „Chorale Municipale Grevenmacher – Maacher Chorale“. Skyrėsi ne tik kolektyvų sudėtis ar repertuaras, bet ir darbo metodai, vadovų keliami tikslai bei pats požiūris į chorinę veiklą.
„Singing Ladies“ repeticijoje lietuvėms buvo įdomu stebėti darbą su natų nepažįstančiomis dainininkėmis. Choras dainuoja dvibalsį repertuarą anglų kalba, o partijas mokosi iš klausos. Choristės naudojasi tekstais, kuriuose pasižymi melodijos judėjimą ir kitus atlikimo niuansus. Pasak Juditos Kiaulakytės, būtent šis darbo būdas tapo viena iš praktiškų idėjų, kurią galima parsivežti ir į savo veiklą – kaip padėti muzikos rašto nepažįstančiam žmogui greičiau suvokti ir įsiminti savo partiją. Audronę Stepankevičiūtę nustebino, kaip greitai choristės įsimena net intonaciškai sudėtingesnes vietas – akivaizdus ilgalaikio darbo rezultatas.
Visai kitokia patirtis laukė latvių bendruomenės chore „Meluzina“. Čia daug dėmesio skiriama vokalo formavimui, intonacijai, kvėpavimui, o repeticija prasideda ilgu ir tikslingu įsidainavimu. Choras puoselėja latvišką repertuarą ir ruošiasi 2028 m. Latvijos dainų šventei. Dalyvėms įspūdį paliko ne tik muzikinis darbas, bet ir stiprus bendruomeniškumo bei tautinės tapatybės jausmas. Chore dainuoja ir kitų tautybių žmonių, tačiau latviška muzika ir kultūra išlieka jo veiklos pagrindu.
Daug dėmesio sulaukė ir „Maacher Chorale“ – daugiau nei 175 metų istoriją turintis Grevenmacherio choras. Kartą per savaitę repetuojantis kolektyvas rengia sudėtingą klasikinį repertuarą, o lietuvių apsilankymo metu tęsė darbą su Johanno Sebastiano Bacho kalėdine muzika. Juditai Kiaulakytei būtent šio choro repeticija paliko didžiausią įspūdį. Ji atkreipė dėmesį ir į aukštą dalies choristų muzikinį pasirengimą, ir į nuoširdžią kolektyvo atmosferą – nemažai žmonių čia dainuoja daugelį metų ir chorą suvokia kaip svarbią savo bendruomeninio gyvenimo dalį.
Stebint repeticijas atsiskleidė ir nemažai dalykų, bendrų Liuksemburgo ir Lietuvos mėgėjų chorams. Chorai buriasi žmonių iniciatyva ir noru dainuoti, o jų veiklos modeliai skiriasi: vienur vadovo atlygiui lėšas renka patys choristai, kitur kolektyvo veiklą ir vadovo darbą remia savivaldybė ar kultūros įstaiga. Kai kurie chorai turi savo tarybas ir prezidentus, prisiimančius nemažai atsakomybės už kolektyvo veiklą.
Audronė Stepankevičiūtė išskyrė dar vieną visose aplankytose repeticijose juntamą dalyką – abipusę dirigento ir dainininko pagarbą. Repeticijose nebuvo nereikalingo triukšmo, choristai galėjo klausti ir aiškintis, o vadovai į jų klausimus reagavo profesionaliai ir kantriai. Dėmesį atkreipė ir požiūris į autorines teises – chorai naudojasi oficialiai įsigytomis natomis, jų nekopijuoja.
Tačiau svarbiausia tokio mobilumo dalis prasideda ne kelionėje, o grįžus namo. Visos trys chorvedės iš Liuksemburgo parsivežė konkrečių idėjų savo darbui. Genovaitė Kumpienė jas ketina taikyti dirbdama su jaunių ir merginų chorais. Judita Kiaulakytė išskiria darbo su natų nepažįstančiais dainininkais metodus. Audronė Stepankevičiūtė jau praktiškai naudoja naujus įsidainavimo pratimus, o savo darbe ketina daugiau dėmesio skirti kvėpavimo lavinimui, frazavimui, teksto prasmei, skirtingų kalbų fonetikai ir dinamikos niuansams. Kelionė atnešė ir naujo repertuaro – Liuksemburgo chorų vadovai pasidalijo informacija, kur galima legaliai įsigyti patikusių kūrinių natas.
Įgyta patirtis nelieka tik pačių mobilumo dalyvių kolektyvuose. Grįžusios chorvedės ja jau dalijasi su kolegomis ir choristais. Audronė planuoja parengti trumpus naudingiausių repeticijose užfiksuotų metodų, tarp jų ir įsidainavimo pratimų, aprašus bei pasidalyti jais su besidominčiais kolegomis. Visos trys chorvedės sutaria, kad galimybe dalyvauti „Erasmus+“ mobilumuose verta naudotis ir kitiems Lietuvos chorų vadovams.
„Tai sunkiai įkainojama patirtis, leidžianti pažinti save ir savo darbą tarptautiniame kontekste“, – sako Audronė Stepankevičiūtė. Judita Kiaulakytė tikisi, kad kelionės metu užmegzti ryšiai su kitų šalių kolegomis ateityje gali tapti pagrindu bendriems partnerystės projektams. Genovaitė Kumpienė taip pat pabrėžia, kad „Erasmus+“ teikiamos galimybės praturtina chorvedžio profesinę veiklą ir skatina ieškoti naujų darbo būdų.
Mobilumo programa neapsiribojo vien chorų repeticijomis. Dalyvės susipažino su Liuksemburgo kultūriniu gyvenimu, lankė muziejus ir meno galerijas, muzikos mokyklą, kurioje greta vaikų mokosi ir suaugusieji, keliavo po šalį. Ypač šiltai jos prisimena ir sutiktus žmones – Liuksemburge gyvenančius lietuvius bei latvių bendruomenės narius, padėjusius geriau pažinti ne tik muzikinį, bet ir kasdienį šalies gyvenimą.
Profesinės žinios, nauji darbo metodai, pažintys ir noras ieškoti toliau – turbūt taip trumpiausiai galima apibendrinti tai, ką trys chorvedės parsivežė iš Liuksemburgo. O viena svarbiausių „Erasmus+“ patirties verčių yra ta, kad parsivežtos žinios nelieka vien kelionėje dalyvavusių žmonių patirtimi. Jos grįžta į Lietuvos chorus – per naujus pratimus, repertuarą, kitokį požiūrį į repeticiją, pokalbius su kolegomis ir, galbūt, būsimus tarptautinius projektus.
