Lietuvos chorų sąjungos „Erasmus+“ mobilumo dalyvės Birutė Vžesniauskienė, Lazdijų kultūros centro kamerinio choro „Gaustas“ vadovė, Ernesta Dargužienė, Telšių kultūros centro dainų ir šokių ansamblio „Mastis“ meno vadovė ir Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vargonininkė, bei Ausma Sakalauskaitė, choro dirigentė, asociacijos „Skambėjimas“ pirmininkė ir choro „Sonantem“ vadovė, profesinės patirties šįkart sėmėsi Rygoje.
Pagrindine mobilumo vieta tapo VEF kultūros rūmų moterų choras „Dzintars“, kur dalyvės stebėjo choro meno vadovės profesorės Airos Birziņos, chormeisterės Madaros Boka ir vokalo specialistės darbą, dalyvavo repeticijose, kalbėjosi apie darbo metodus ir Latvijos chorinį gyvenimą.
„Dzintars“ daug dėmesio skiria a cappella muzikai, atlieka sudėtingus šiuolaikinių latvių ir užsienio kompozitorių kūrinius. Tad viešnagė sutapo ir su naujo repertuaro mokymusi – buvo galima stebėti visą procesą nuo pirmojo natų skaitymo iki darbo su fraze, dinamika ir kūrinio prasme.
Vienas labiausiai įsiminusių dalykų – ilgas ir labai kryptingas įsidainavimas. Čia jis nėra tiesiog pasiruošimas „tikrajai“ repeticijai. Dirbama su kūno laikysena, rezonansu, balsių ir lūpų pozicija, intonacija, garso pojūčiu. Birutė Vžesniauskienė pastebėjo, kad pratimai intensyvūs, įvairūs, kupini netikėtų detalių, o Ernesta Dargužienė išsivežė ir konkrečių idėjų savo darbui – pratimų su „ri“, „zi“, „nng-a“, daugiau judėjimo nuo aukštesnio registro žemyn, saugant, kad garsas ir intonacija „nenusėstų“.
Ne mažiau įdomu buvo stebėti, kiek nedaug repeticijoje naudojamas fortepijonas. Naujas repertuaras skaitomas iš natų, choristėms paliekant atsakomybę už savo partiją, intonaciją ir harmonijos girdėjimą. Jei intervalas nepavyksta, jis įvardijamas ir išsiaiškinamas, o ne tiesiog keletą kartų pakartojamas. Sudėtingesnės vietos mokomos atskiromis balsų grupėmis, tačiau gana greitai grįžtama prie bendro daugiabalsio skambesio.
Ausmai Sakalauskaitei būtent tai tapo viena iš idėjų, kurias norisi parsivežti į savo repeticijas – mažiau remtis pianinu ir daugiau atsakomybės perduoti choristams, mokant juos girdėti ne tik savo partiją, bet ir visą harmoniją.
Įspūdį paliko ir tai, kad mokantis naują kūrinį ilgai neužsibūnama vien prie teisingų natų. Nuo pat pradžių atsiranda tikrasis tempas, dinamika, tekstas, frazavimas ir muzikinė mintis. Techniniai dalykai ir muzika nėra atskiriami į du skirtingus darbo etapus.
Visos trys dalyvės atkreipė dėmesį ir į Airos Birziņos bendravimą su choru. Reikalaujama daug, tačiau repeticijoje nėra nereikalingos įtampos. Pastabos tikslios, bendravime netrūksta vaizdingų palyginimų ir humoro, o santykis su choristėmis paremtas pagarba ir pasitikėjimu. Repeticijos prasideda ir baigiasi sutartu laiku – choristų laikas gerbiamas taip pat, kaip ir pats muzikinis darbas.
Įdomi patirtis buvo stebėti ir tai, kas vyksta jau po koncerto. Repeticijoje skiriama laiko įvykusiam pasirodymui aptarti: choristės pačios kalba apie tai, ką girdėjo ir jautė, kas pavyko, o kur dar galima paieškoti geresnio sprendimo. Tačiau pokalbis neapsiriboja klaidų aptarimu. Kalbama ir apie tai, kokią žinutę choras perduoda klausytojui.
Ausmai Sakalauskaitei įsiminė Airos Birziņos mintis, kad kiekvieną klausytoją reikia gerbti maksimaliai geru pasirodymu – nesvarbu, ar dainuojama garsioje koncertų salėje, ar nedidelėje bažnyčioje. Koncertas šiuo požiūriu tampa ne darbo pabaiga, o dar viena proceso dalimi, iš kurios galima mokytis.
Rygoje atsiskleidė ir gerokai platesnis choro vadovo vaidmuo. Aira Birziņa aktyviai dalyvauja Latvijos choriniame gyvenime ir Dainų švenčių procesuose, bendradarbiauja su kompozitoriais. Nemažai kūrinių sukurta būtent „Dzintars“, o bendradarbiavimas nesibaigia kūrinio užsakymu – dirigentė įsitraukia į kūrybinį procesą ir teikia kompozitoriams grįžtamąjį ryšį.
Ši patirtis Ausmai Sakalauskaitei buvo artima ir dėl jos pačios veiklos inicijuojant bei leidžiant chorinę muziką, tačiau kartu paskatino galvoti, kaip tokį bendradarbiavimą su kompozitoriais būtų galima plėtoti dar kryptingiau.
Kalbėdamos apie Lietuvos ir Latvijos chorinį gyvenimą, dalyvės neskuba daryti išvadų apie visą šalį pagal vieną kolektyvą. Vis dėlto bendrumų daug. Abi šalis jungia Dainų švenčių tradicija, chorinis dainavimas glaudžiai susijęs su bendruomene ir kultūrine tapatybe, o chorvedžiams tenka labai panašūs klausimai – kaip motyvuoti žmones, auginti jų muzikinę atsakomybę ir kartu siekti aukšto meninio rezultato.
Viešnagės metu dalyvės aplankė ir Latvijos Dainų švenčių erdves bei muziejų, tad pažintis su vieno choro kasdienybe natūraliai išsiplėtė į pažintį su Latvijos chorine tradicija.
Iš Rygos visos trys grįžo su konkrečiais dalykais, kuriuos ketina išbandyti savo kolektyvuose: naujais balso formavimo ir intonacijos pratimais, mažesniu fortepijono naudojimu, didesne choristų atsakomybe, daugiau refleksijos po koncertų ir noru nuo pat pirmos repeticijos dirbti ne tik su natomis, bet ir su muzikos prasme.
Tačiau turbūt ne mažiau vertinga buvo pati galimybė kuriam laikui pakeisti savo vietą repeticijų salėje. Chorvedys dažniausiai yra tas, kuris stovi prieš kolektyvą, veda repeticiją, priima sprendimus ir ieško atsakymų. „Erasmus+“ mobilumas leido atsisėsti kitoje salės pusėje – stebėti, klausytis, lyginti ir pačiam vėl mokytis.
Kaip po savaitės Rygoje sakė Ausma Sakalauskaitė, dirbant su savo kolektyvais lengva įsitvirtinti savuose metoduose ir kasdienėje rutinoje. Galimybė stebėti kitą profesionalą, klausti, lyginti ir būti smalsiam sugrąžina profesinį įkvėpimą.
Kartais chorvedžiui tiesiog labai svarbu vėl tapti mokiniu.
