Praėjusių metų birželio mėnesį, Lietuvos chorų sąjunga paskelbė kvietimą chorų dirigentams dalyvauti europinėje „Erasmus+“ programoje. Projekte dalyvaujantiems chorų vadovams suteikiama galimybė stebėti kitų Europos chorų repeticijas, bendrauti su kolegomis, pasikeisti nuomonėmis dėl darbo metodikos, choro vokalo formavimo principų, gauti naujo ir įdomaus repertuaro. Taip pat, tai galimybė užmegzti kontaktus ir aptarti chorų bendradarbiavimo planus ateityje.
Pagal šią „Erasmus+“ programą, į svečias šalis užsiregistravo vykti net 10 Lietuvos chorų vadovų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Varėnos, Raseinių ir Kaišiadorių. Penktoji „Erasmus+“kelionė vyko vasario 2-8 dienomis. Varėnos kultūros centro mišraus choro „Harmonija“ vadovė Ilona Zalanskienė ir Raseinių rajono kultūros centro mišraus choro „Šatrija“ vadovas Gražvydas Jegnoras važiavo į Oslą, Norvegiją. Muzikologė Lukrecija Stonkutė domėjosi chorų vadovų kelionės įspūdžiais ir įgyta patirtimi.
Kaip vertinate „Erasmus+“ mainų programą chorų vadovams? Kuo ji buvo naudinga Jūsų profesiniam tobulėjimui?
Gražvydas Jegnoras (G. J.): „Erasmus+“ mainų programa chorų vadovams – tai puiki galimybė profesiniam augimui. Ji suteikia progą stebėti kitų Europos chorų repeticijas, perimti gerąją praktiką ir užmegzti ryšius su kolegomis dirigentais. Man ši programa leido praplėsti profesines ir kultūrines kompetencijas: turėjau galimybę stebėti Oslo nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro (vad. Klaus Mäkelä) ir mišraus choro (vad. Øystein Fevang) repeticijas ruošiant W. A. Mozarto „Requiem“. Be to, susipažinau su Norvegijos dailės, skulptūros, architektūros šedevrais, nacionaline virtuve ir nuostabia šiaurietiška gamta.
Ilona Zalanskienė (I. Z.): ši programa – puikus įkvėpimo šaltinis. Ypač vertinga buvo pažintis su Norvegijos chorine kultūra, darbo metodais, dirigentų kūrybiškumu ir profesionalumu, pagarbiu darbo santykių modeliu. Turėjome galimybę pamatyti repeticijų užkulisius, pabendrauti su chorų vadovais ir choristais, pajusti jų darbo kasdienybę bei repeticijų atmosferą.
Kokie darbo metodai nustebino ar įkvėpė?
G. J.: didelį įspūdį paliko vokalinės pratybos, kuriose buvo derinamos sudėtingos vokalinės, intonacinės ir ritminės užduotys – tai rodo aukštą kolektyvo meninį pasirengimą. Taip pat sužavėjo dirigento profesionalumas: jo gebėjimas pozityviai ir su humoru teikti pastabas, subtiliais ir tiksliais gestais, veido mimika bei kūno kalba perteikti emocijas orkestrui ir chorui, taip kuriant vientisą interpretaciją.
I. Z.: išties, buvo nepaprastai įdomu stebėti kūrinio interpretacijos kūrimo procesą nuo pirmųjų repeticijų su koncertmeisteriu iki generalinės repeticijos su orkestru ir galutinio pasirodymo, kuris sulaukė gausių žiūrovų ovacijų. Įspūdį paliko choristų susikaupimas, drausmė, pagarba vieni kitiems bei dirigentų gebėjimas išsakyti pastabas ramiai ir konstruktyviai, taip sukuriant motyvuojančią darbo aplinką.
Kuo Norvegijos chorinė tradicija skiriasi nuo Lietuvos? Ar pastebėjote unikalių dirigavimo, vokalo lavinimo ar repertuaro formavimo bruožų?
I. Z.: ypatingai įsiminė dirigento K. Mäkelä dėmesys chorui – jis kruopščiai dirbo su štrichais, frazuote ir teksto tarimu. Įkvėpė ir pozityvi repeticijų atmosfera: čia niekas nebijo kartoti klaidų, nes žino, kad svarbiausia – tobulėjimas. Choristai vieni kitiems padeda, yra labai drausmingi ir atidūs. Oslo filharmonijos choro dirigentas Ø. Fevang kolektyvui vadovauja jau 19 metų ir daug dėmesio skiria vokalo lavinimui. Keletą jo taikomų vokalinių pratimų ketinu pritaikyti ir savo darbe.
G. J.: tuokart aš sužinojau, kad lietuvių ir norvegų chorines tradicijas sieja gilios dainavimo šaknys, tačiau jas skiria religinis kontekstas: lietuvių muzikinę kultūrą formavo katalikybė, o norvegų – protestantizmas, kuriame kolektyvinis giedojimas turi ypatingai gilias tradicijas. Pokalbiai su choristais bei viena lietuve, dainuojančia šiame chore, leido suprasti, kad norvegams chorinis dainavimas yra ne tik meninė veikla, bet ir svarbi laisvalaikio bei saviraiškos dalis.
Ar ši patirtis paskatino Jus į repertuarą įtraukti naujus kūrinius ar aranžuotes?
G. J.: kadangi stebėjome vien tik W. A. Mozarto „Requiem“ parengimą, naujų kūrinių neparsivežiau. Tačiau kelias šio kūrinio dalis įtrauksiu į artimiausių koncertų programas.
I. Z.: aš taip pat norėčiau su savo choru paruošti kelias šio kūrinio dalis. Taip pat būtų įdomu suorganizuoti projektą, apjungiant kelis chorus bendrai interpretacijai!
Kokių naujų dirigavimo ar chorinio darbo metodikų išmokote? Kaip jos gali praturtinti Jūsų kasdienį darbą?
I. Z.: įsitikinau, kad taupūs, tikslūs dirigento judesiai yra kur kas efektyvesni nei perteklinis mostų demonstravimas.
G. J.: o mane labiausiai nustebino vokalinių pratybų užduočių kompleksiškumas – šią metodiką ketinu taikyti ir savo darbe. Taip pat įkvėpė dirigento K. Mäkelä gebėjimas konstruktyviai išsakyti pastabas bei aiškiai formuluoti tikslines užduotis, pritaikytas konkrečiai situacijai. Tai esminiai veiksniai, užtikrinantys motyvuotą ir produktyvų darbą su choru.
Kaip atrodė Jūsų dienotvarkė Osle? Ar turėjote galimybę dalyvauti kitose kultūrinėse veiklose?
G. J.: kadangi repeticijos vyko vakarais, likusį laiką skyriau kultūrinei programai: lankiausi Edvardo Muncho muziejuje, Gustavo Vigelando skulptūrų parke, Nacionaliniame dailės muziejuje, Oslo operos ir baleto teatre bei nacionalinėje filharmonijoje. Turėjau galimybę pasigrožėti miesto architektūra ir gamta.
I. Z.: tikrai turėjome gausią kultūrinę programą! Papildyčiau, kad stebėjome įspūdingą GiuseppeVerdi operos „Otelas“ pastatymą, lankėmės Oslo universitete, nacionalinėje bibliotekoje. Oslas paliko neišdildomą įspūdį savo švara, tvarka ir draugiška atmosfera.
Kokią patirtį ar idėjas labiausiai norėtumėte perduoti Lietuvos chorvedžiams ir choristams?
I. Z.: labiausiai norėčiau, kad mūsų choristai dainuotų su tokiu pat džiaugsmu ir entuziazmu, kaip Norvegijoje. Svarbiausia – ne balsų skaičius, o nuoširdumas ir bendrystė.
G. J.: prisidėdamas prie Ilonos minčių, norėčiau paskatinti chorų vadovus drąsiai išeiti iš savo komforto zonos, megzti tarptautinius kultūrinius ryšius ir dalintis patirtimi – tai neįkainojama profesinio augimo dalis.
Parengė muzikologė Lukrecija Stonkutė
