Europos Sąjungos programa „Erasmus“ sukurta dar 1987 metais. Ja siekta paskatinti glaudesnį universitetų ir aukštojo mokslo įstaigų bendradarbiavimą visoje Europoje, remti švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto sritis. Tam reikėjo sukurti organizuotą ir integruotą tarpvalstybinių studentų mainų sistemą. Atsižvelgiant į didelę, ilgametę programos „Erasmus“ sėkmę, žinomumą, 2014 metais nuspręsta suteikti naują pavadinimą „Erasmus+“. Simbolis „+“ skirtas priminti, kad pagal programą remiamas ne tik aukštasis mokslas, kaip buvo pradžioje, bet ir daugiau sektorių.
Birželio mėnesį, Lietuvos chorų sąjunga paskelbė kvietimą chorų dirigentams dalyvauti europinėje „Erasmus+“ programoje. Projekte dalyvaujantiems chorų vadovams suteikiama galimybė stebėti kitų Europos chorų repeticijas, bendrauti su kolegomis, pasikeisti nuomonėmis dėl darbo metodikos, choro vokalo formavimo principų, gauti naujo ir įdomaus repertuaro. Taip pat, tai galimybė užmegzti kontaktus ir aptarti chorų bendradarbiavimo planus ateityje.
Pagal šią „Erasmus+“ programą, į svečias šalis užsiregistravo vykti net 10 Lietuvos chorų vadovų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Varėnos, Raseinių ir Kaišiadorių. Antroji „Erasmus+“ kelionė vyko gruodžio 1-7 dienomis. Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos mišraus choro vadovė Vilma Masienė ir Klaipėdos „Žvejų rūmų“ moterų choro „Dangė“ vadovė Judita Kiaulakytė važiavo į Lioną, Prancūziją. Interviu jos dalijasi įspūdžiais apie stebėtas repeticijas, apibendrina patirtį, įgytą bendraujant su Prancūzijos chorų vadovais. Kalbina muzikologė Lukrecija Stonkutė.
Kokios buvo Jūsų pagrindinės veiklos Lione? Kokius chorus turėjote galimybę stebėti?
Bendradarbiaujant Lietuvos chorų sąjungai ir Prancūzijos chorų asociacijai, pasinaudojome puikia galimybe aplankyti Lioną. Susipažinome su asociacijos „À Cœur Joie“ veikla, užmezgėme ryšius su kolegomis iš Liono, lankėmės žymiose kultūros vietose, renginiuose.
Viena iš „À Cœur Joie“ atšakų – „La Chanterie de Lyon“ – kelis vaikų chorus vienijanti asociacija, veikianti nuo 1924 metų. Džiaugėmės galimybe susipažinti ir stebėti Prancūzijoje ir Europoje gerai žinomus kolektyvus: jaunimo ir vaikų choro „La Cigale de Lyon“ (vad. Anne-Marie Cabut) ir „Mik‘ados“ (vad. Sibylle Chassaigne), moterų choro „Le Chœur des femmes“ (vad. Laurence Faricier) ir mišraus choro „Choeur Cassiopée“ (vad. Laurence Faricier) repeticijas.
Kokie darbo metodai ar repeticijų principai vyravo Jūsų stebėtų kolektyvų ir jų vadovų darbo procese?
Jaunimo ir vaikų choras „La Cigale de Lyon“ išsiskyrė puikiu vokalu, tad atidžiai stebėjome jų vokalines pratybas, kurias vedė operos solistė, mecosopranas Fanny Mouren. „Mik‘ados“ repeticiją vedė jų pačių vadovė Sibylle Chassaigne, kuri didžiausią dėmesį skyrė judesio raiškai.
Ar pastebėjote skirtumų tarp Prancūzijos ir Lietuvos chorinio meno tradicijų?
Atkreipėme dėmesį, kad Prancūzijos choruose itin daug dėmesio skiriama vokalo pratyboms, choreografijai, emocionaliai muzikos išraiškai. Jų muzikinis repertuaras įprastai sudarytas iš prancūzų ir užsienio kompozitorių kūrinių, liaudies dainų aranžuočių, šiuolaikinės muzikos opusų.
Kaip planuojate įgytas žinias pritaikyti darbe su savo choru?
Darbe su savais chorais būtinai pritaikysime išmoktus vokalinius pratimus, įtrauksime choreografijos elementus, galbūt repertuarą papildysime prancūziška muzika.
Kokių kūrinių parsivežėte? Kurie paliko didžiausią įspūdį?
Konkrečių kūrinių neparsivežėme, tačiau repeticijų metu didžiausią įspūdį padarė Johanno Strausso polkos „Tritsch-Tratsch“ interpretacija bei prancūzų Kalėdinė daina „Vive le Vent“.
Ar pavyko užmegzti glaudesnius kontaktus chorų vadovais? Galbūt jau aptarėte bendradarbiavimo planus ateityje?
Džiaugiamės užmezgę šiltus kontaktus su minėtų kolektyvų vadovais. Moterų chorą „Le Chœur des femmes“ pakvietėme dalyvauti kitų metų tarptautiniame moterų chorų ir vokalinių ansamblių festivalyje „Vox Maris“, Klaipėdoje. Kolektyvas „Mik‘ados“ pareiškė norą bendrauti su Lietuvos jaunimo chorais. Mielai pasidalinsime kontaktais ir su visais bendradarbiauti norinčiais Lietuvos chorų vadovais!
Pasidalinkite įspūdžiais apie Lione aplankytas vietas.
Aplankėme nemažai architektūros ir meno stebuklų! Lionas pastatytas senovės Romos miesto Lugdunum, įkurto 43 metais prieš mūsų erą, vietoje. Romos imperijos laikais tai buvo senovės Galijos sostinė. Šiandien, šis UNESCO pasaulio paveldo objektas gali pasigirti puikiai išlikusia Renesanso architektūra, siauromis gatvelėmis ir paslėptais praėjimais – trabulėmis. Nepaprastai sužavėjo senovinis romėnų amfiteatras „Teatro Galo-Romano“.
Pabūvojome ir Fourvière kalvos viršūnėje stūksančioje didingoje bazilikoje „La basilique Notre-Dame de Fourvière“, tai Liono kultūrinės tapatybės simbolis. Netoli bazilikos matėme aukštą metalinę konstrukciją – Eifelio bokšto trečiojo aukšto kopiją. Dargi aplankėme vieną didžiausių ir svarbiausių vaizduojamojo meno muziejų Prancūzijoje „Le Musée des beaux-arts de Montréal“. Muziejuje, įsikūrusiame XVII a., buvusiame benediktinų vienuolyne, eksponuojama įspūdinga kolekcija nuo senovės Egipto iki šiuolaikinio meno.
Grožėjomės „Saint-Jean“ (Šv. Jono Krikštytojo) katedra, kurioje veikia vienas seniausių pasaulyje, XIV amžiaus, astronominių laikrodžių, o pamaldų metu grojama XIX amžiaus vidurio statybos vargonais. Sužinojome, kad šalia katedros, nuo XI amžiaus veikė seniausia choro mokykla Prancūzijoje. Nacionaliniame Liono operos teatre stebėjome Liono konservatorijos studentų pasirodymus, „Saint Nizier“ bažnyčioje klausėmės Liono bažnyčios choro koncerto, taip pat iš arti stebėjome garsiojo Liono šviesų festivalio projekcijas.
Ką Jums asmeniškai suteikė dalyvavimas „Erasmus+“ projekte? Kaip tai prisidėjo prie Jūsų, kaip choro vadovės profesinio augimo ir tobulėjimo?
Apibendrinant išvyką, galime džiaugtis tuo, kad išplėtėme tarptautinio chorinio gyvenimo akiratį, žavėjomės architektūros, kultūros ir meno šedevrais. Užmezgėme ryšius ir ateityje tikimės glaudžiau bendrauti, vykdyti bendrus projektus su Liono chorais, jų dirigentais. Be jokios abejonės būtinai pritaikysime įgytas žinias kasdieniniame darbe su savo chorais.
Parengė muzikologė Lukrecija Stonkutė
