Choro dirigentės Jurgitos Jašauskienės darbai neapsiriboja vien Kaišiadorių kraštu. Lietuvos chorų sąjungos prezidentė Rasa Gelgotienė ją apibūdina taip: „Jurgita Jašauskienė – talentinga, iniciatyvi chorvedė, kurios veikla yra matoma ne tik Kaišiadoryse. Jos vadovaujamas moterų choras „Nona“ puikiai pasirodė Paryžiuje, Šimtmečio Dainų šventės pristatyme, taip pat ji organizavo įspūdingą tarptautinį chorinės muzikos festivalį ,,Skambėkit, Kaišiadorys!” ir dar daug kitų renginių.“
Muzikologė Lukrecija Stonkutė pakvietė muzikę pasikalbėti apie vaikystės prisiminimus, kelionę į chorinio meno pasaulį, choro „Nona“ tikslus ir vizijas bei kūrybinius ir asmeninius iššūkius.
Papasakokite apie savo vaikystę. Kada ir kaip pajutote, kad muzika bus svarbi Jūsų gyvenimo dalis?
Gimiau ir užaugau Kaišiadoryse. Vaikystė buvo smagi, vasaras nuolat leisdavau kaime. Kiek pamenu, muzika mane nuolat supo, nes mama dažnai dainuodavo grupės „Nerija“ dainą ,,Jurga Jurgita“, o ir aš pati turėjau mėgstamiausią dainą ,,Tau, mano mamyte“. Penktoje klasėje įstojau į tuo metu vadinamą Kaišiadorių muzikos mokyklą (dabar Kaišiadorių meno mokykla), mokytojos Daivos Kimtytės kanklių klasę. Nedaug likus iki muzikos mokyklos baigimo, kanklių mokytoja paklausė ką darysiu baigusi muzikos mokyklą. Tuo metu šeimoje svarstėme, kad stosiu į aukštesniąją mokyklą ir mokysiuosi kirpėjos, siuvėjos ar virėjos specialybių, mat tuo metu jos buvo labai populiarios. Tačiau dėka savo kanklių mokytojos buvome įkalbėti rinktis muzikinį kelią. Tuo labai džiaugiuosi, nes giliai, širdies kamputyje, visada virpėjo noras muzikuoti. Įstojau į tuometinę Panevėžio konservatoriją (dabar Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija), chorinio dirigavimo klasę.
Papasakokite apie studijų metus. Kaip jos formavo Jūsų supratimą apie chorinį meną?
Panevėžio konservatorijoje studijavau dėstytojo Vytauto Tamulio chorinio dirigavimo klasėje. Sykiu lankiau mišrų chorą, kuriam vadovavo Emilija Kriščiūnaitė. Abu dėstytojai man suteikė pačius geriausius darbo su choru, chorinės metodikos pagrindus. Vėliau baigiau muzikos didaktikos ir chorinio dirigavimo bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Kauno fakultete, dėstytojų Vytauto Pučinsko ir Artūro Dambrausko klasėse. Na ir galiausiai, įgijau specialiosios pedagogikos magistro laipsnį tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete.
Kaip prasidėjo Jūsų darbas Kaišiadoryse? Kas paskatino idėją suburti moterų chorą „Nona“?
Baigusi aukštuosius mokslus grįžau gyventi į gimtąjį miestą Kaišiadoris. Dar trečiame kurse, gavau pasiūlymą dirbti Kaišiadorių 1-oje vidurinėje (dabar Algirdo Brazausko gimnazija), tad po mokslų iškart ėmiau darbuotis. Ugdžiau pradinių klasių vaikus, tad netrukus gimė mintis suburti berniukų chorą – buvo iššūkis, bet pavyko. Ėmė artintis Dainų šventė ir labai norėjau joje sudalyvauti su savo mokiniais, todėl papildomai suformavau merginų chorą, kurį pavadinau Kaišiadorių A. Brazausko mokyklos merginų choras ,,Nona“. Repetavome net savaitgaliais, mat per trumpą laiką reikėjo paruošti Pasaulio Lietuvių dainų šventės programą. Įsivaizduojate kaip buvo gera išgirsti perklausos komisijos narės Reginos Maleckaitės žodžius: ,,merginos, mes Jūsų laukiame liepos 6 d., Vilniuje, Vingio parke“?!
Tačiau bėgo laikas, keitėsi darbai – meno mokykla, darželis, todėl merginų choras iširo. Bet… išsiskyrėme laikinai. Kaišiadorių kultūros centro direktoriui pakvietus laikinai pavaduoti choro vadovę apsidžiaugiau, sutikau, o po pavadavimo supratau, kad negaliu gyventi be choro ir chorinės muzikos.
Ka reiškia Jūsų vadovaujavo choro pavadinimas?
Pradžioje chorą „Nona“ sudarė devynios merginos. Vėliau mūsų kolektyvas įgijo kiek ilgesnį pavadinimą – Kaišiadorių kultūros centro vokalinis ansamblis ,,Nona“. Dabar mūsų chore dainuoja 23 merginos ir moterys, bet turiu svajonę išplėsti kolektyvą iki 40 narių.
Choras „Nona“ – kokia tai bendruomenė? Kokie šio kolektyvo tikslai ir vizijos?
Choras ,,Nona“, tai muziką ir bendrystę mėgstančios, įvairiausių specialybių moterys: mokytojos, gydytojos, socialinės darbuotojos, farmacininkės, valstybės tarnautojos ir dar besimokančios merginos. Choro pagrindinis tikslas ir vizija yra kokybiškas, profesionalus, meniškas atlikimas, nuolatinis tobulėjimas ir profesionalus chorinės muzikos pristatymas klausytojams.
Kokį repertuarą atlieka Jūsų choras? Ar turite mėgstamiausių kūrinių, kurie labiausiai patinka ir choristėms, ir Jums?
Choras atlieka lietuvių bei užsienio kompozitorių klasikinius bažnytinės ir pasaulietinės chorinės muzikos opusus, tačiau įtraukiame ir šiuolaikinės lietuvių bei kitų šalių chorinės muzikos kompozicijas. Kolektyvas ypač mėgsta dainuoti aranžuotas lietuvių liaudies dainas. Viena mėgstamiausių – Gedimino Kalino aranžuota lietuvių liaudies daina ,,Lek gervelė“. Pastaroji – jautriausiai išgyventa ir išdainuota choro „Nona“ daina.
Kuo kolektyvas svarbus Kaišiadorių krašte ir šalyje?
Moterų choras aktyviai dalyvauja įvairiuose Kaišiadorių krašto renginiuose, pats inicijuoja įvairius koncertus, projektus. Kasmet organizuoju respublikinį chorų festivalį ,,Lietuva, kai aš Tave tariu…“, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Mėgstame bendradarbiauti su kitais chorais, ruošti įvairią programą. Taip mes tobulėjame ne tik chorinės muzikos atlikime, bet ir augame kaip kolektyvas- šeima dovanojant muziką kitiems.
Lietuvos chorų sąjungos prezidentė Rasa Gelgotienė paminėjo įspūdingą Jūsų moterų choro pasirodymą Paryžiuje, šimtmečio Dainų šventės pristatyme. Papasakokite, kaip vyko pasiruošimas ir ką Jums asmeniškai reiškė tas koncertas.
Mums buvo didelis džiaugsmas, kad galėjome dalyvauti Paryžiuje, šimtmečio Dainų šventės pristatyme. Ruošėmės labai atsakingai, su didele meile dainai, siekdamos aukšto atlikimo lygio. Laikas buvo įtemptas, nes buvome vos prieš mėnesį grįžę iš konkurso Graikijoje, kuriame pelnėme antrąją vietą. Man asmeniškai koncertas Paryžiuje reiškė stiprų patobulėjimą chorinio dirigavimo srityje. Esu dėkinga Lietuvos chorų sąjungos prezidentei Rasai Gelgotienei, kad pastebėjo moterų chorą ,,Nona“ ir mane iš mažo, gražaus miestelio. Dalyvavimas koncerte Paryžiuje paliko stipriausius įspūdžius, emocijas, patyrėme didelį pasididžiavimą atstovauti Lietuvą, Kaišiadoris.
Ar galėtumėte pasidalinti ir kitais įsimintinais įvykiais, koncertais ar tarptautiniais projektais, kuriuose teko dalyvauti su „Nona“?
Po pasirodymo Paryžiuje, Lietuvos chorų sąjungos prezidentė pasiūlė Kaišiadoryse atlikti Vytauto Miškinio kantatą ,,Keturi žvilgsniai į Saliamoną“ su kitais moterų chorais. Nieko nesvarstydama sutikau ir netrukus kilo mintis šį kūrinį pristatyti ,,Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė“ festivalio ,,Kas čia daros?“ atidarymo renginyje. Koncerte dalyvavo solistė Gunta Gelgotė, chorai: Vilniaus universiteto merginų choras ,,Virgo“ (vad. Rasa Gelgotienė), Klaipėdos Žvejų rūmų moterų choro „Dangė“ (vad. Judita Kiaulakytė.), Rygos technikos universiteto Liepojos akademijos merginų choras „Atbalss“ (vad. Ilze Valce), Kišiniovo merginų choras ,,Cantabile“ (vad. Elena Marian), Kaišiadorių kultūros centro moterų choras ,,Nona“ (vad. Jurgita Jašauskienė), taip pat Vilniaus universiteto kamerinis orkestras (meno vadovas Modestas Jankūnas). Kantatos trečioje dalyje pasirodė baleto šokėjai Justina Bervingienė ir Gintaras Visockis. Kodėl pasiryžau? Visada noriu daryti kažką gražaus, prasmingo, įsimintino, profesionalaus!
Tačiau, bene įsimintiniausias, nuoširdžiausias renginys, ilgai išliksiantis atmintyje – skirtas ,,Kaišiadorys – kultūros sostinė“ metams. Jis vyko šiemet, gegužės 31 – birželio 2 dienomis, kuriame pirmą kartą suorganizavau ir pristačiau tarptautinį chorų festivalį ,,Skambėkit, Kaišiadorys“. Baigiamojo renginio metu, birželio 2 dieną, chorų festivalis įvyko Kaišiadorių Miško vasaros estradoje. Dalyvavo 59 chorai iš Lietuvos, tad apie 1500 choristų bei šokėjų! Taip pat turėjome viešnių iš svetur – merginų chorą iš Moldovos.
Kokia yra chorinės muzikos svarba Kaišiadoryse? Ką Jums reiškia dirbti savo gimtajame regione?
Po studijų grįžus į savo gimtąjį miestą, svajojau jame atgaivinti chorinę muziką. Po truputį, mažais žingsneliais, kaip trapūs daigeliai su choru augome, tobulėjome, kūrėme. Dargi labai norėjau į Kaišiadoris grąžinti Dainų šventes, mat būdama maža su tėvais eidavau į Dainų šventę, 2-3 km nuo miesto. Tad džiaugiuosi, kad mano minėtas festivalis įvyko, pavyko ir tikiu, taps tradicija.
Vasarą, Lietuvos chorų sąjunga paskelbė kvietimą chorų dirigentams dalyvauti europinėje „Erasmus+“ programoje. Spalio 13-20 dienomis Jūs, drauge su Mokytojų namų moterų choro „Aidas“ vadove Lina Blebaitė-Mačiulienė vykote į Latviją, Rygą, stebėti tenykščių chorų repeticijų. LCHS prezidentė R. Gelgotienė sakė: „džiaugiuosi, kad Lietuvos chorų sąjunga gali suteikti galimybę tobulintis tokiems nuostabiems chorų vadovams Erasmus+ stažuotėse. Esu tikra, kad Jurgita iš Rygos parsivežė daug naujų idėjų“. Taigi pasidalinkite įspūdžiais, įgytomis patirtimis, žiniomis.
Kadangi abi su Lina vadovaujame moterų chorams Lietuvoje, labiausiai mus domino būtent moterų kolektyvai. Tad pasirinkome vykti į Rygą ir stebėti Rygos kamerinio moterų choro (vad. Irīna Švarcbaha), taip pat mišraus jaunimo kolektyvo „Mits“, merginų choro „Riga“, ikimokyklinukų choro repeticijas ir Latvijos tenoro Juris Vizbulis vokalo pamokas. Kamerinio moterų choro repeticijos vyko prieš pat konkursą Koknesėje, Latvijoje, tad daug dėmesio buvo skiriama kūrinių interpretacijai, techniniam atlikimui, solistės ir choro sąveikai. Man patiko, kad su atskiromis choro balsų grupėmis dirbo skirtingi vokalo pedagogai, o ne pati vadovė. Labai norėčiau ir aš turėti tokią galimybę Kaišiadoryse.
Stebėdama kolegės Irīnos darbą, pasisėmiau daug naudingų įžvalgų. Turėjau galimybę susipažinti su Latvijos kompozitorių kūriniais, skirtais moterų chorams. Vadovė mielai pasidalino natomis, tad kūrinius galėsime dainuoti ir savo Kaišiadorių moterų chore „Nona“. Ypač susižavėjau aranžuota latvių liaudies daina ,,Seši mazi budzinieki“ (liet. – Šeši maži būgnininkai) su ritminiais instrumentais, Martino Brauno „Saulė, Perkūnas, Dauguva“ bei Eriko Ešenvaldo ,,Dvėseles dziesma“ (liet. – „Sielos daina“). Džiaugiuosi, kad pavyko užmegzti šiltus ryšius Latvijos chorų vadovais. Su Irīna aptarėme apsilankymą Lietuvoje ir dalyvavimą moterų chorų festivalyje Kaišiadoryse bei Vilniuje, 2025 metų gegužės mėnesį.
Žinoma, turėjome laiko ir kitoms veikloms. Vis iš galvos neišeina įstabaus grožio Latvijos nacionalinis operos ir baleto teatras, kuriame žiūrėjome Leošo Janáčeko operą „Jenufa“. Taip pat aplankėme Miško parką su estrada, kur vyksta Latvijos Dainų šventė ir Dainų ir šokių šventės paroda ,,SongSpace“. Ten, per 128 įvairaus dydžio ekranus ir garsiakalbių žiūrėjome ir klausėmės specialiai Latvijos Dainų švenčių tradicijai sukurtą filmą. Susipažinome su miesto istorija, vaikštinėjant Art Nouveau rajone, dar žinomu kaip „Tylusis centras“, ir mėgaujantis puošniąja architektūra. Spėjome nukeliauti ir į Rygos katedrą pasiklausyti vargonų. Taip pat apsilankėme Latvijos nacionalinėje bibliotekoje, pabuvojome prie jūros Jūrmaloje.
Taigi esu nuoširdžiai dėkinga Lietuvos chorų sąjungai ir jos prezidentei Rasai Gelgotienei už paskatinimą dalyvauti Erasmus+ projekte. Buvo labai gera dalintis ir įgyti patirties stebint Latvijos kolektyvų darbą, papildyti savo chorinės muzikos repertuaro lobyną, susipažinti su Rygos kultūros vietovėmis.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti jauniesiems choristams ir tiems, kurie svajoja apie muzikos karjerą?
Svajoti, siekti, dirbti, tobulėti!
Ar Jūsų laisvalaikis taip pat susijęs su menu?
Visada juokauju, kad esu labai laimingas žmogus, nes dirbu patį mėgstamiausią darbą! Tai yra mano gyvenimas, hobis, laisvalaikis ir dar gaunu atlygį. Turiu savo privačią vaikų dainavimo studiją ,,Tagretukas“. Muzikuoju su vaikais nuo 5 mėnesių iki 18 metų, o paaugusios merginos, jau nuo 9 klasės ateina dainuoti į moterų chorą ,,Nona“. Tačiau prie visų darbų labai mėgstu keliauti.
Parengė muzikologė Lukrecija Stonkutė
Galerija
