Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, minėdamas savo 50-metį, pristato neeilinį tarpdisciplininį projektą, kuriame dokumentinis kinas tampa neatsiejama chorinio meno dalimi. Kino režisieriaus Kristijono Dirsės ir operatoriaus Jokūbo Miškinio bendras darbas siekia peržengti įprasto dokumentinio filmo ribas. Tai – nebylaus kino ir gyvai atliekamos muzikos simbiozė, sukurianti unikalų meninį eksperimentą, skirtą scenos meno ir kino žiūrovams. Šio projekto idėja atliepia šiandienos estetikos poreikius ir eksperimentinės dokumentikos tendencijas, kur vaizdas ir garsas sąveikauja vienodai, plėsdami patį dokumentinio kino apibrėžimą.
Filmo struktūra remiasi stebimuoju dokumentiniu metodu, tačiau jame išryškėja netikėtas, konceptualiai įkrautas minimalizmas, padedantis atsisakyti perteklinės naracijos ir leisti žiūrovui susitelkti į choristų kasdienybės fragmentus. Projekto autoriai, Dirsė ir Miškinis, išradingai kuria intymius kiekvieno choristo portretus, naudojasi ilgesnėmis stambių planų sekvencijomis, kurios, atsisakius dialogo ar verbalinės naracijos, kuria vizualinį psichologinį tyrimą. Tokia naratyvinė struktūra leidžia atskleisti dvigubą choristų tapatybę: jų asmeninę kasdienybę ir profesionalų muzikų gyvenimą, kuris skleidžiasi priešais kamerą tarsi šiuolaikinės tapybos kūrinys.
„Šiame filme nuo pat pradžių žinojome, kad muzika čia geba būti naratoriumi, jau vien dėl to, kad choras, kaip instrumentas turi ir pasakojimo žodžiu galimybę. Tad choras tampa pasakotoju, o vaizdai tarsi įžemina poetišką choro balsą, rodydami uždokumentuotą choristų kasdienybę. Kurdami vizualinį pasakojimą, siekėme, kad muzika padėtų pamatyti tą buities poetiškumą.“ – pasakoja kino režisierius.
Šis kūrinys skirtas kino ir garso meno žinovams, sugebantiems vertinti kinematografijos estetinius ieškojimus. Projekto filmavimo principai atitinka šiuolaikinės dokumentikos estetiką, kurioje svarbi ne tik faktinė informacija, bet ir kinematografinis bei vizualinis patyrimas. Operatorius Miškinis, subtiliai žaisdamas šviesotamsa ir neįprastais kameros kampais, sukuria filmą, kuriame choristai tampa savotiškais performanso dalyviais. Tai – nebylaus, tačiau emociškai intensyvaus kino pavyzdys, puikiai atitinkantis šių laikų vizualinius ieškojimus.
Pasak operatoriaus J. Miškinio: „Kompozicijos pasitelkimas pasakoti vidinį kadro naratyvą naudojantis kadre esančiu kontekstu man visuomet buvo ir yra pats įdomiausias iššūkis kadangi jis reikalauja atrasti santykį tarp dramaturgijos ir estetikos. Nežinau ar tai galima vadinti minimalistiniu estetiniu požiūriu, tačiau statant kiekvieną bendro plano kadrą yra tikslas išsigryninti ką būtent tas kadras turi papasakoti. Kadangi su kiekvienu iš filme esančiu veikėju praleisdavome nedaugiau dviejų valandų, tokia filosofija padėjo visų pirmiausia “nepasimesti” ir išlaikyti estetinę pasakojimo formą, kurios tikslas ir buvo atskleisti personažus per juos supančią aplinką.“
Ne mažiau svarbus ir muzikinis šio projekto komponentas, kuris suteikia visam kūriniui dimensiją. Jaunosios kartos lenkų kompozitorės Zuzannos Koziej specialiai šiam filmui sukurta muzikos kompozicija formuoja daugiasluoksnį garsinį peizažą. Jos šiuolaikinės ir harmoninės struktūros ne tik papildo vizualinį naratyvą, bet ir atveria emocinį bei intelektualinį žiūrovo susidomėjimą. Šis muzikinis audinys yra ne tik fonas ar garso takelis, bet organiškai įsipina į filmo naratyvą, tapdamas pagrindiniu veikėju. Choro gyvas pasirodymas premjeros metu leis žiūrovui pajusti garso intensyvumą ir teatro atmosferą, paversdamas šį kino patyrimą performatyviu įvykiu.
„Kurdama savarankišką muzikinę kompoziciją, esu atsakinga už visus kūrinio aspektus. Pagrindą dažniausiai sudaro pasirinktasis tekstas, kuris gali būti ir įkvėpimo šaltinis, ir tam tikra prasme apribojantis kai kuriuos meninius sprendimus. Tuo tarpu kuriant muziką, lydinčią vizualinį pasakojimą, vaizdinis elementas dažnai tampa pagrindiniu dėmesio centru. Tačiau šis projektas yra unikalus tuo, kad muzika nėra vien tik lydimasis elementas – ji yra pagrindinė varomoji jėga. Skirtingai nei daugelis garso takelių, čia muzika ir vaizdas buvo kuriami vienu metu. Aš remiuosi kino režisieriaus sprendimais ir idėjomis lygiai taip pat, kaip jis remiasi mano mintimis. Galutinis produktas yra nuolatinio mūsų bendradarbiavimo ir idėjų mainų rezultatas.“ – kolegas papildo kompozitorė.
Choristų balsai, tekstai ir refleksijos, užfiksuotos prieš penkerius metus, yra naudojami ne tik kaip garso priemonė, bet ir kaip vienas iš pagrindinių naratyvo sluoksnių. Šios asmeninės mintys tampa neatsiejama filmo dalimi, kuri užtikrina stiprų emocinį ryšį su žiūrovu. Retrospektyvinės refleksijos suteikia kūriniui intymumo, priverčia auditoriją gilintis į žmogiškąjį elementą ir pačios menininkų bendruomenės kasdienybę. Šiuo aspektu „Polifonijos“ projektas atspindi autentišką meninį siekį išplėsti dokumentikos ribas ir integruoti asmeninę choristų patirtį į profesionalų meno kūrinį.
Galų gale, šis unikalus „Polifonijos“ kūrinys gali būti vertinamas kaip meninis pareiškimas, lengvai peržengiantis tradicines dokumentinio kino, performanso ir chorinio meno ribas. Šis projektas kviečia į kiną pažvelgti ne tik kaip į statišką meno kūrinį, bet ir kaip į aktyvų, dialogišką procesą. Projekto autoriai,peržengdami formalius ir struktūrinius barjerus, siekia užmegzti intelektualinį ir emocinį dialogą su žiūrovu, skatindami naują supratimą apie choro „Polifonija“ meninį potencialą. Ši premjera taps reta proga patirti kiną kaip visapusišką meno formą, jungiančią garsą, vaizdą ir gyvą žmogaus balsą į vieningą, sinergetinį spektaklį.
Apie projekto pagrindinį tikslą pasakoja idėjos iniciatorius, choro „Polifonija“ meno vadovas ir vyr. dirigentas Linas Balandis: „Vieną problemą galiu iškelti, kurią bandau po truputį išgyvendinti iš Lietuvos, iš bendro kultūrinio lauko, kad choras nėra nuasmenintų asmenybių kolektyvas, kaip yra priimta manyti, nes visuomet scenoje stovi dirigentas, jis nusilenkia po koncerto už chorą, susirenka visus komplimentus ir kritiką, o choras tėra instrumentas. Ne. Choras yra sudarytas iš atskirų, unikalių, individualių, kuriuos mes ir pamatysime. Tai būtent šiuo požiūriu, mes pasirenkame požiūrio kampą, kurį bandome kultivuoti ir atskleisti choristus kaip individualias asmenybes.“
Užtikrintai galima teigti, kad šis kūrinys paliks gilius pėdsakus ne tik Lietuvos muzikos ir kino pasaulyje, bet ir kiekvieno žiūrovo, kiekvieno filmo herojaus širdyse. O jeigu dar nespėjote įsigyti bilietų – laikas veikti, kol dar yra galimybė tapti šio nepakartojamo renginio dalimi.
Lapkričio 19 d. 20:00 val. PREMJERA ŠIAULIUOSE, valstybiniame Šiaulių dramos teatre
Lapkričio 28 d. 19:30 val. PREMJERA VILNIUJE, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“
Kompozitorė – Zuzanna Koziej (Lenkija)
Režisierius – Kristijonas Dirsė
Operatorius – Jokūbas Miškinis
Dirigentas – Linas Balandis
Bilietus platina bilietai.lt
Projektą finansuoja LR Kultūros ministerija
Daugiau informacijos www.polifonija.lt
Parengė Julija Kot-Kazymirko
