Kai gruodžio vakarai sutrumpėja iki kelių šviesos ruožų, miestuose įsižiebia ne tik eglės. Įsižiebia ir bendrystė, tokia, kurią sunku nupasakoti, bet lengva pajusti, kai šalia tavęs kvėpuoja dar du šimtai dainuojančių žmonių. Būtent tokią patirtį, gruodžio mėnesį, dovanojo jau dvidešimt penktus metus skaičiuojantis berniukų chorų festivalis–akcija „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“. Koncertai didžiuosiuose miestuose tapo ne tik šventinės muzikos ciklu, bet ir aiškia visuomenine žinute, jog vaiko užimtumas, kūrybinis kelias ir artima bendruomenė yra viena veiksmingiausių destrukcijos prevencijos formų.
Koncertai vyko gruodžio 8 d.,Kauno valstybinėje filharmonijoje ir gruodžio 10 d., Klaipėdos koncertų salėje, o gruodžio 21 d. dar skambės Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Renginiai jungia tai, kas, atrodytų, gyvena skirtinguose pasauliuose: barokinį spindesį ir labai nūdienišką rūpestį, kad vaikai augtų saugiai, girdimi, matomi, patiriantys prasmingą kasdienybę.
Didelė muzika jaunam balsui
Šių metų programos ašimi tapo Antonio Vivaldi „Gloria“ – kūrinys, kuris visuomet veikia kaip šviesos architektūra. Nuo pirmųjų taktų iki finalo jis formuoja erdvę, kurioje balsas tampa tvirtas, o mintis rami. „Gloria“ reikalauja ir disciplinos, ir vidinės laisvės. Chorui – dinaminio tikslumo, orkestrui – stilistinio lengvumo, solistams – skaidraus pasakojimo. Šiame festivalyje būtent toks „Gloria“ skambesys ir gimė. Ne kaip demonstracija, o kaip bendras kvėpavimas. Taip pat skambėjo to paties kompozitoriaus Juditos arija „Agitata in fidu flatu“ iš oratorijos „Juditos triumfas“, kurią atliko mecosopranas Nora Petročenko.
Kartu programoje skambėjo arijos „Happy Beauty“, „Charming Beauty“, „Thus to Ground“, „Faithful Mirror!“, „Guardian Angels“, iš Georgo Frydricho Hendelio oratorijos „Laiko ir Tiesos triumfas“. Jas atliko sopranas Ieva Gaidamavičiūtė-Barkauskė ir sopranas Gunta Gelgote. Tai muzika, kurioje barokas kalba apie žmogų be jokio patoso, tiksliai ir įtikinamai. Greta jų skambėjo Juozo Naujalio kalėdinės giesmės „Sveikas, Jėzau gimusis“ ir „Tyliąją naktį“, kurios sugrąžina į artimą, lietuviškai atpažįstamą šventės dvasią. Toks repertuaro derinys šiemet veikia kaip prasmių tiltas: nuo didžiosios tradicijos iki bendruomeninio, „namų“ skambesio.
200 atlikėjų bendras choras – kaip gyvas organizmas
Į bendrą chorą šiam projektui susijungė apie du šimtai atlikėjų: Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (vad. Vytautas Miškinis), Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“ (vad. Christian Frattima) ir Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choras „Gintarėlis“ (vad. Tomas Ambrozaitis).
Toks susijungimas visuomet yra daugiau nei „didesnė choro sudėtis.“ Tai skirtingos mokyklos, repetavimo tradicijos, charakteriai, kurie turi tapti viena skambesio idėja. Dviejuose koncertuose ši vienybė buvo juntama ne tik fortekulminacijose, bet ir ten, kur sunkiausia – tylioje, subtilioje faktūroje, kai kiekvienas balsas privalo jausti kitą. Dviejuose koncertuose chorams pritarė Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus). O gruodžio 21-osios koncerte pritars kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana“ (vad. Robertas Beinaris). Šie du kolektyvai – profesionali atrama, leidžianti jaunam chorui saugiai jaustis didelės partitūros aprėptyje. Klavišiniais akompanuoja Rimvydas Mitkus ir Justė Šilaitė.
Solines partijas atliko Gunta Gelgotė (sopranas), Ieva Gaidamavičiūtė-Barkauskė (sopranas) ir Nora Petročenko (mecosopranas). Skirtingi tembrai, skirtinga energija – būtent todėl solinės akimirkos tapo programos „atodūsiais“, leidžiančiais chorui ir klausytojui trumpam persikelti iš didžiulio kolektyvinio bangavimo į intymesnį, asmeninį pasakojimą. Du koncertus vedė Ausma Sakalauskaitė, o trečiąjį ves muzikologė Lukrecija Stonkutė.
Festivalis turintis socialinį stuburą
„Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“ nuo pat pradžių buvo sumanytas ne kaip vienkartinė akcija, o kaip ilgalaikė laikysena. Choras, tai ne tik muzika, bet ir gyvenimo struktūra. Vaikas, dalyvaujantis repeticijose, neabejotinai jaučia atsakomybę prieš draugus, vadovą, koncertą ir bendrą tikslą. Jis daug rečiau lieka tuštumoje, kurioje patyčios, agresija ar priklausomybių pagundos ima atrodyti kaip išeitis. Čia prevencija vyksta ne pamokslais, o kasdieniu buvimu kartu – dainuojant, klausantis, mokantis, klystant.
Neatsitiktinai šis projektas dažnai vadinamas neturinčiu analogų. Jis nuosekliai jungia aukšto meninio lygio koncertus su aiškia socialine kryptimi – kalbėti apie smurtą ir narkomaniją ne kaip apie „kažkieno kito problemą“, o kaip apie visuomenės atsakomybę. Šių metų koncertai, regis, dar kartą patvirtina paprastą tiesą: kai muzika užpildo erdvę, joje atsiranda vietos ir empatijai.
Šventė išliekanti ilgiau nei eglutės
Po paskutinio akordo publiką dažnai apima tas retas jausmas, kai norisi ne ploti garsiau, o kurį laiką tiesiog pabūti tyloje. Šių metų festivalio du koncertai paliko būtent tokį, ilgalaikį įspūdį – ne vien gražų, bet ir prasmingą. Šventė neapsiribojo vien kalėdiniu blizgesiu. Ji kalbėjo apie tai, kokius vaikus augina mūsų miestai, mokyklos, kultūra.
Festivalį rengia Lietuvos chorų sąjunga ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras, projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Be to, šis festivalis-akcija šiemet apdovanotas miesto globojamo renginio statusu. Tačiau svarbiausia, kad šį projektą kasmet „finansuoja“ ir dar viena valiuta – vaikų ir jaunuolių pasitikėjimas, atsakomybė, draugystė, kuri gimsta repeticijų salėse ir nuskamba didžiosiose scenose.
Džiaugiamės jau įvykusiais festivalio-akcijos koncertais ir kviečiame atvykti į paskutinįjį, gruodžio 21 dieną, 12 val., Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
Parengė Lukrecija Stonkutė
