„Erasmus+“ projektas tęsiasi – šįkart į Austriją vyko trys Lietuvos chorų vadovės: Vievio kultūros centro mišraus kamerinio choro „Con moto“ vadovė ir Vievio kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė, Vilniaus Karoliniškių seniūnijos mišraus choro „Libro“ vadovė Lilijana Zarankienė ir Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ chormeisterė Augustė Andrijauskaitė. Savaitė Vienoje joms tapo intensyvia meistriškumo pamoka, į kurią tilpo repeticijų stebėjimai, naujų metodikų išbandymai ir kultūros atradimai.
„Erasmus+“ tapo dar didesne motyvacija tobulėti. Patirtis „gyvai“ stebint chorų repeticijas yra be galo vertinga. Ji skatina ieškoti naujų, patrauklesnių metodų ir daro mano, kaip chorvedės, darbą efektyvesnį“, – sako Audronė Stepankevičiūtė. Augustė Andrijauskaitė priduria, kad ši patirtis leido pažvelgti į dirigento veiklą platesniame kontekste, aiškiau pamatyti stiprybes ir augimo kryptis, o užmegzti ryšiai su Vienoje dirbančiais kolegomis ateityje gali virsti bendrais projektais. „Ši kelionė tiesiog sujudino – atgaivino norą reikliau dirbti, ieškoti įdomesnių interpretacijų ir skatinti choristus patiems domėtis atliekamais kūriniais“, – teigia Lilijana Zarankienė.
Vadovės stebėjo trijų kolektyvų darbą: „Wiener Singverein“ (Vienos dainavimo draugijos chorą) (vad. Johannes Prinz), „Wiener Singakademie“ (Vienos dainavimo akademijos chorą) (vad. Heinz Ferlesch) ir švedų bendruomenės chorą Vienoje (vad. Tatjana Wrumnig). Daugiausia įspūdžių sukėlė monumentalūs Vienos chorai ir jų brandi darbo kultūra, tačiau vertinga buvo ir pažintis su švedų bendruomene – Audronė Stepankevičiūtė ją pakvietė kitąmet dalyvauti tradiciniame chorų festivalyje–konkurse „Mūsų dainose“, Vievyje.
Stipriausia Vienoje patirta pamoka – įsidainavimo sampratos išplėtimas. Daugelyje stebėtų repeticijų kiekvienas vokalinis pratimas buvo susietas su judesiu: rankų kryptys, kūno padėtys, garsą vizualizuojančios trajektorijos padėjo choristams akimirksniu atrasti tinkamą vokalinę poziciją, o kartu – tikslesnę intonaciją. Įsidainavimai dažniausiai vyko be instrumento: pradinį garsą dirigentas „paduodavo“ tarsi atsitiktinai, skatindamas choristus pasitikėti klausa ir girdėti dermės gravitaciją. Tokia praktika ugdė intervalų pojūtį, ritminį tikslumą ir kolektyvinį klausymąsi. A. Stepankevičiūtė prisipažįsta šiuos metodus pritaikiusi jau kitą dieną po grįžimo.
Natų skaitymo disciplina – dar viena Austrijos chorams būdinga stiprybė. Choristai preciziškai laikosi natose nurodytų dinaminių, štricho ir kitų žymėjimų, todėl dirigentas gali koncentruotis į interpretacijos „šlifavimą“, o ne į elementarių nuorodų priminimą. „Žavėjo nepriekaištinga dikcija – net dainuojant prancūziškai tartis skambėjo aiškiai, skleidė prasmę ir frazuotę. Tai sritis, kurioje daugeliui Lietuvos saviveiklinių chorų dar yra kur augti“, – pastebi L. Zarankienė.
Ne mažiau įkvepiantys pasirodė ir organizaciniai sprendimai. Stebėtose repeticijose nuolat dalyvavo koncertmeisteris. Jo atsakomybė buvo tonų padavimas ir harmoninis planas, todėl dirigentas galėjo visą laiką likti prie pulto ir dirbti su skambesio idėja. „Wiener Singverein“ veikia projektiniu principu: chore dainuoja apie 300 narių, tačiau kiekvienam kūriniui suburiama tiek atlikėjų, kiek reikia pagal programos apimtį ir skambesio viziją. Tokia struktūra leidžia tiksliau planuoti repeticijų laiką, o kartais repeticijos skaidomos į atskiras moterų ir vyrų grupes – taip darbas tampa produktyvesnis.
Triukšmo nebuvimas, dėmesio koncentracija ir pagarbos kultūra – tai kasdienės Vienos chorų vertybės. Repeticijose neteko matyti telefonus vartančių ar tarpusavyje šnabždančių choristų; pavėlavusieji prisijungdavo tyliai, salės gale, savo vietą užimdami tik pasibaigus epizodui. Kartu atmosfera nebuvo įtempta – akivaizdus buvo pozityvus grįžtamasis ryšys, dirigentų gebėjimas sustabdyti akimirką po pavykusio epizodo ir leisti kolektyvui pasigerėti skambesiu. Tai, pasak pašnekovių, ne tik motyvuoja, bet ir formuoja bendrą muzikinės atsakomybės jausmą.
Muzikinių įspūdžių viršūne tapo Franzo Schmidto oratorija „Das Buch mit sieben Siegeln“. „Tai buvo bene paskutinės repeticijos prieš koncertą – jutome kūrinio energiją ir dramatizmą, nors dirbta su atskirais choriniais epizodais“, – prisimena A. Stepankevičiūtė. A. Andrijauskaitė oratoriją apibūdina kaip monumentalų, techniškai reiklų ir emociškai prikaustantį kūrinį.
Ši savaitė Vienoje neapsiribojo vien repeticijų salėmis. Lietuvos chorų vadovės lankėsi Belvederio rūmų galerijoje (kurioje – ir Gustavo Klimto „Bučinys“), Meno istorijos muziejuje su Rafaelio, Džordžonės, Karavadžo, Vermeerio, Ticiano darbais, Sisi muziejuje ir interaktyviame Johanno Štrauso muziejuje. Taip pat jos klausėsi W. A. Mozarto programos Auksinėje Vienos filharmonijos salėje, A. Vivaldžio „Metų laikų“, Šv. Stepono katedroje, žavėjosi G. Verdi „Otelu“, Vienos valstybinėje operoje ir J. Štrauso „Šikšnosparniu“, Volksoper scenoje. „Viena – karališkas svajonių miestas“, – sako L. Zarankienė. Šie kultūriniai patyrimai, lydėję profesines įžvalgas, dar labiau sutvirtino suvokimą, kad muzika yra kasdienybės audinys.
Ką šis „Erasmus+“ etapas reiškia Lietuvai? Visų pirma – apčiuopiamus pokyčius repeticijose: įsidainavimo modeliai su judesiu ir be instrumento, didesnis dėmesys artikuliacijai ir dikcijai, pozityvaus grįžtamojo ryšio praktikos. Antra – platesnes jungtis: planuojamas švedų bendruomenės choro vizitas į Vievį, ryšiai su Vienos dirigentais ir chorais, kurie gali virsti mainų projektais. Trečia – repertuaro horizontų plėtimą, atsigręžiant į austrų muzikos lobyną ir ieškant kūrinių, kurie praturtintų Lietuvos chorinį peizažą.
„Parsivežėme daug naujovių ir noro jas pritaikyti – nuo balso formavimo iki choristų motyvacijos“, – reziumuoja A. Stepankevičiūtė. L. Zarankienė planuoja dar labiau įtraukti choristus į kūrinių pažinimą, o A. Andrijauskaitė – ieškoti būdų kaip tobulinti choro dainininkų intonaciją ir bendrą kolektyvo skambesį. Visų trijų vadovių balsai sutampa: ši patirtis – motyvuojanti, įkvėpianti ir atverianti.
Parengė Lukrecija Stonkutė
