Pirma repeticija, kurią stebėjome, vyko Vienos naujajame operos teatre (Theater an der Wien), kur choras buvo ruošiamas pasirodymui Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Nuo 2006 m. oficialus šio teatro reziduojantis choras yra garsusis Arnoldo Shoenbergo choras, kurį dar 1972 m. įkūrė profesorius Erwinas Ortneris, kuris iki šiol yra jo meno vadovas.
Repeticija vyko nedidelėje, bet choro reikmėms gerai pritaikytoje, repeticijų klasėje, kur Arnoldo Schoenbergo choro vienas iš vadovų Juanas Sebastianas Acosta ruošė chorą prieš pat spektaklį. Operos premjera buvo įvykusi vos prieš kelias dienas. Tikėjomės įsidainavimo – jo nebuvo. Dirigentas paaiškino, jog choristai turi ateiti jau pasiruošę. Buvo dirbami atskiri choriniai epizodai, net visai nedideli, kuriuose, matyt, choristai nelabai tvirtai jautėsi prieš tai vykusioje premjeroje. Repeticija iš viso truko tik vieną valandą, lygiai valandą, ir ta valanda buvo tiesiog preciziškai suskirstyta – kai dainavo moterys, vyrai išeidavo grimuotis, paskui jie keitėsi – visą laiką kažkas ateidavo, išeidavo, dirigentas nuolat žvilgčiojo į sieninį laikrodį, kur buvo rodomas iki spektaklio likęs laikas. Beje, per garsiakalbį vis skambėdavo režisieriaus asistento komandos, pranešančios, kiek liko laiko iki spektaklio, kam iš atlikėjų reikia pasiruošti ir kur būti. Visame tame šurmulyje choro vadovas labai aktyviai, kruopščiai ir neišsimušdamas dirbo – tai akordus, tai žodinį tekstą, kartais būdavo prašoma tiesiog ritmiškai išskiemenuoti žodžius (dirbama buvo mintinai). Stebino vadovo pasiruošimas – jis prieš choro įstojimus dainavo visų solistų frazes. Pianistas taip pat dirbo nepriekaištingai. Iš visos šios repeticijos tikrai galima buvo pasimokyti, kaip išnaudoti mažus laiko resursus, valdyti laiką ir grupes, per trumpą laiką mobilizuoti choristus efektyviam darbui ir dirbti tokiomis sąlygomis, kur vieni išeina, kiti ateina…O darbas nežiūrint nieko, eina savo vaga. Jau prasidėjus spektakliui, ekrane užsimojus spektaklio dirigentui choristams išėjus, į klasę pradėjo rinktis choro grupė, dainuojanti iš užkulisių. Sebastianas dar spėjo padirbti ir su jais. Įdomu paminėti, kad šiame Vienos „Skrajojančio olando“ pastatyme dainuoja solistė iš Lietuvos – Ieva Prudnikovaitė.
Kitą repeticiją teko stebėti Musikverein Stiklo salėje, kur ne ką mažiau žymus „Wiener Singverein“ choras ruošėsi Hektoro Berliozo „Requiem“ pastatymui. Kaip paaiškino jo vadovas ir dirigentas Johannesas Prinzas, iki koncerto dar buvo likusios 6 repeticijos, įskaitant generalinę. Choras didžiulis, apie 100 choristų, ir jo lygis tiesiog nustebino – mėgėjų choras, tačiau visiškai profesionalaus choro lygio. Dirigentas J. Prinzas dirba su šiuo choru jau daugiau nei 40 metų, ir pagrindinė šio choro funkcija yra stambių formų kūrinių atlikimas Musikverein salės simfoniniuose koncertuose.
Berliozo „Requiem“ – ypatingai sudėtingas kūrinys. Dirigentas repeticiją pradėjo nuo įsidainavimo ir kelių fizinių pratimų. Pratimuose buvo skiriamas ypatingas dėmesys dinamikai – dirigentas reikalavo tai pilno forte, tai (dar dažniau) labai subtilaus piano. Visa tai labai pravertė repetuojant jau patį Berliozo kūrinį, dinaminė skalė čia buvo pati plačiausia. Stebino choristų ištvermė ir kantrybė – repeticija vyko ilgai, ji buvo tikrai nelengva, ir choras ilgiau nei dvi valandas labai disciplinuotai dirbo.
Repeticiją taip pat stebėjo garsus dirigentas Xavier Puig, į kurią atėjo tiesiai po koncerto Auksinėje salėje, kur jo vadovaujami chorai Orfeo Catala ir Cor Infantil de l’Orfeo Catala kartu su Niujorko filharmonijos orkestru, kuriam dirigavo Gustavas Dudamelis, buvo ką tik atlikę Johno Adamso kompoziciją „On the Transmigration of Souls“.
Pagrindinis mūsų vizito tikslas buvo apsilankymas Vienos gamtos išteklių ir gyvybės mokslų (BOKU) universitete ir šio universiteto choro repeticijoje. Universiteto kryptis –gamtos išteklių saugojimas ir ekologija. Jo dirigentė Danutė Ganahl sakė, kad tai labai atsispindi ir šio meno kolektyvo darbo stiliuje bei bendravime. Kiekvienoje repeticijoje, be dainavimo, choristai dar pasikalba, pristato savo darbą ar kalba keletą minučių kokia nors kita tema. Net repeticijose, prieš pertrauką ir po jos, vadovė leidžia pasisakyti choristams aktualiais klausimais. Skatinamas naujokų integravimas, skelbiama informacija apie kitus kultūrinius renginius. Visa tai, pasak dirigentės, padeda kurti stipresnę ir glaudesnę bendruomenę. Vadovo kaip lyderio vaidmuo šiuo atveju atlieka tvirtą moderatoriaus funkciją – stebima, kad viskam užtektų laiko: pasisakymams, informacijoms, organizaciniams dalykams ir dainavimui. Be to, reikia pabrėžti, šis choras labai gerai tvarkosi savo organizacijos viduje, turi tvirtą struktūrą, kiekvienai repeticijai visi kartu labai greit parengia auditoriją, prijungia el. instrumentą, paruošia natas, o po repeticijos vos per keletą minučių taip sutvarko auditoriją, kad sunku patikėti, jog joje ką tik repetavo didžiulis choras.
Turėjome dar ir atskirą susitikimą su BOKU vadove Danute Ganahl. Ji dar detaliau papasakojo apie jos vadovaujamo choro patirtis, planus, artėjantį 40-ąjį jubiliejų, kolektyvo tradicijas – kalnuose rengiamas stovyklas, dalyvavimus Vienos baliuose ir kt. Ji taip pat plačiau papasakojo apie Vienos mėgėjų chorus, jų organizavimo ir veiklos principus, darbo metodiką , bendradarbiavimo su Lietuvos chorais galimybes.
Mobilumas įgyvendintas pagal Lietuvos chorų sąjungos vykdomą „Erasmus+“ programos projektą.
Rasa Gelgotienė
